Straipsniai

2016 01 26

Mes palaikome sąžiningą, o ne vien laisvą prekybą

Laisvoji rinka, ekonomikos augimas ir prekybos liberalizavimas yra šiuolaikinės plėtros pagrindas. To mus mokė mokykloje ir tai teigia valdžia. Tačiau vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad galėtume skatinti gerovę, ne vystant laisvą rinką, o įgyvendinant sąžiningos prekybos principus, kurie, be kita ko, ragina pašalinti priverstinį ir vaikų darbą, taikyti aplinkosauginius reikalavimus ir sąžiningai mokėti už atliktus darbus. Stebina tai, kad tokios nuostatos yra išreiškiamos ne tik socialistų ir žaliųjų, bet ir konservatorių.

JAV Kongrese konservatyvių partijų atstovai keletą kartų prieštaravo Obamos pastangoms sudaryti laisvosios prekybos sutartis su Azijos šalimis, pabrėždami nevienodus rinkos santykius tarp regionų ir bijodami didelės Azijos konkurencijos, pasiektos dėl mažesnių aplinkosauginių ir socialinių reikalavimų. Vokietijoje Žalieji kartu su profesinėmis sąjungomis ir kitomis kairiųjų pažiūrų jėgomis organizavo demonstracijas, kurios per pastaruosius metus buvo tarp didžiausių Europoje ir buvo nukreiptos prieš laisvosios prekybos susitarimą tarp ES ir JAV, kuriuo būtų sukurta didžiausia laisvosios prekybos erdvė pasaulyje. Daugiau nei 3 milijonai asmenų Europos Sąjungoje pasirašė prieš šį susitarimą. Tačiau vyriausybės toliau derasi ir ignoruoja neigiamą žmonių požiūrį, nes prekyba laikoma pagrindine varomąja plėtros jėga.

Ieškant naujų paskatų ekonominiam augimui panašūs susitarimai taip pat sudaryti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, 12 Ramiojo vandenyno regiono šalių pasirašė Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutartį. Aktyvistai mano, kad tai gali vesti į mažesnius aplinkosauginius reikalavimus, taip pat apriboti vyriausybių veiksmus, kovojant su klimato kaita.

Prekybos ginčai paprastai sprendžiami arbitraže. Tai suteikia korporacijoms galimybę apeinant nacionalines ir tarptautines teismo sistemas ginčyti nustatytus šalių aplinkos apsaugos ir socialinius reikalavimus, jei jie riboja konkurenciją. Iki šiol dauguma paduodamų arbitražui skundų buvo susiję su aplinkos reikalavimais[1]. Pavyzdžiui, 2008 m. Salvadoras uždraudė atviro tipo aukso kasyklas, nes jos sukelia vandens taršą sieros rūgštimi, cianidu ir kitomis pavojingomis medžiagomis. To pasekoje, keletas daugianacionalinių kompanijų ėmėsi teisinių veiksmų prieš Salvadorą, siekdamos išsireikalauti kompensaciją dėl nuostolių, t.y. prarasto pelno.

Be to, šie susitarimai paprastai yra naudingi stiprioms ekonomikoms, kurios gali apsiginti ir yra pakankamai stabilios. Skurdesnės šalys, savo ruožtu, turi galimybę mainais už sutartis gauti paskolas iš Tarptautinio valiutos fondo ir vystomojo bendradarbiavimo fondų.

Ką teorija sako apie tai? Šiuolaikinio pasaulio prekybos idėja remiasi A. Smito ir D. Ricardo absoliutaus ir lyginamojo pranašumo teorija, kuri teigia:

·         šalis turėtų eksportuoti tik prekes, pagamintas už mažiausią kainą, t.y., prekes, kurias gaminant šalis turi absoliutų pranašumą;

·         šalis turėtų importuoti tik tas prekes, kurios yra pagamintos už mažiausią kainą iš kitose šalyse, t.y., kurių gamybai prekybos partneriai turi absoliutų pranašumą;

·         jeigu šalys neprekiauja tarpusavyje ir gamybos kaštai įvairioms prekėms skirasi, tai reiškia, kad kiekviena šalis turi santykinį pranašumą, t.y., ji visada turės naudą, jei vienų prekių gamyba bus efektyvesnė nei kitų prekių, laikant kad kaštai skirtingose šalyse išlieka pastovūs.

Pagal šią teoriją tarptautinė prekyba yra abipusiai naudinga visoms susijusioms šalims, tačiau praktika to nepatvirtina. Nuo Bretton Woods konferencijos[2] 1944 m. tarptautinė pasaulinė prekyba prekėmis ir paslaugomis išaugo beveik 30 kartų. Tačiau, dauguma išteklių ir gamintojų yra įsikūrę pasaulinio Pietuose, o pelnas yra sutelktas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO)[3] šalyse ir pasaulinė nelygybė reikšmingai nesumažėjo[4],[5]. Taigi, prekyba negali būti pagrindinė priemonė mažinant skurdą[6].

Prekybos liberalizavimas antrojoje 20 a. pusėje buvo skatinamas tarptautinių institucijų - Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos ir Tarptautinio valiutos fondo. Tačiau pasaulinė rinka gali būti laikoma tik iš dalies laisva, nes yra įvairių tarifinių ir netarifinių apribojimų prekyboje. Galios santykiai tarp rinkos dalyvių taip pat nėra lygūs. Taigi, kai kurie iš jų (daugiausia perdirbėjai ir prekybininkai) turi didesnį poveikį rinkai nei kiti. Galios santykiai ypač apsrendžia pelno paskirstymą tarp tiekimo grandinės dalyvių. Pavyzdžiui, kakavos tiekimo grandinėje šokolado gamintojai, kurie gamina galutinį produktą uždirba 70% bendrosios pridėtinės vertės, o kakavą auginantys ūkininkai gauna tik 6%. Panaši padėtis yra ir kitose produktų grupėse.

Laisvosios prekybos sąlygomis didžioji dalis maisto ir plataus vartojimo prekių, kurias mes vartojame, atsiranda ūkininkų ir darbuotojų besivystančiose šalyse dėka. Deja, pavyzdžiui, Peru kavos ir bananų augintojai, Filipinų cukranendrių augintojai, Rumunijos drabužių gamintojai arba Taivanio sporto batų gamintojai, kurie dirba gerai žinomų prekės ženklų korporacijų gamyklose negauna pakankamo atlyginimo, leidžiančio patenkinti pagrindinius poreikius. Ūkininkai, kurie susiduria su skolų ir skurdo našta, yra priversti dirbti aplinką alinančiose plantacijose už labai mažą darbo užmokestį. Augintojai, kurie turi nedidelius žemės sklypus dažnai yra izoliuoti nuo rinkos ir yra priversti parduoti savo produktus tarpininkams už mažesnę kainą. Darbuotojai gamyklose susiduria prastomis darbo sąlygomis ir gauna nestabilų, mažesnį nei minimalus pragyvenimo lygis darbo užmokestį. Nors korporacijų struktūra ir veiklos būdai keičiasi, personalo, darbo užmokesčio ir socialinės paramos apkarpymai bei aplinkosaugnių reikalavimų nesilaikymas vis dar išlieka pagrindinė premonė, siekiant ganybos kaštų sumažinimo.

Laisvosios prekybos susitarimų neužtenka, siekiant panaikinti skurdą ir nelygybę pasaulyje. Reikalinga daug labiau integruota politika, kas taip pat reiškia sąžiningos prekybos principų integraciją į tarptautinius prekybos susitarimus ir dvišalius santykius tarp šalių, taip pat reformas Bretton Woods institucijose ir keliant visuomenės informatumą tiek pasaulinio Šiaurėje, tiek Pietuose, taip pat geriausių praktikų, įtraukiant sąžiningą prekybą į viešųjų pirkimų procedūras, pateikimą.

[1] Friends of the Earth (2014). The hidden cost of EU trade deals: Investor-state dispute settlement cases taken against EU member states.

[2] 1944 m. birželio 30 d. JAV prasidėjo pirmoji po 2-ojo Pasaulinio karo tarptautinė konferencija - JT Pinigų ir finansų konferencija, žinoma kaip Bretton Woods konferencija. Ši konferencija turėtų būti vertinama kaip vienas svarbiausių 20-ojo amžiaus politinių ekonominių įvykių, skirtų sukurti organizacijai, kuri suvienytų pasaulį taikai per gerovės sukūrimą. Buvo įkurtas Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio banko (PB) grupė, išplėtoti Bendrieji susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos pagrindai (nuo 1995 m. Pasaulio prekybos irganizacija).

[3] 30-ties industrinių išsivysčiusių šalių organizacija; kartais šios šalys dar vadinamos „Šiaurės šalimis”, „ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis”, „industrinėmis šalimis”.

[4] McMichael, Philip. 2004. Development and Social Change: a global perspective. 3rd edition. Thousand Oaks: Pine Forge Press.

[5] Tallontire, Anne and Bill Vorley. 2005. Achieving fairness in trading between supermarkets and their agrifood supply chains. London, UK: Food Group.

 

Atgal 0