Žurnalistiniai tyrimai

2012 04 16

Mano seneliai valgo kitaip (Janina Bacevičiūtė)

Janina Bacevičiūtė (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas)

Nesuprasta. Taip jaučiuosi, kai nukeliauju pas savo senelius.  Jie gyvena Širvintų kaime, augina vištas, karves ir tikrai neina kasdien į parduotuvę pirkti maisto.

Savaime suprantama, jei maistas „auga" tavo kieme, į parduotuvę užsuki tik tada, kai reikia buitinių dalykų. Tad mano seneliai geria natūralų, šviežią pieną, valgo savo užaugintų vištų kiaušinius, savo sodo daržoves, vaisius... Ir jie niekaip nesupranta, kaip  mūsų šeima perka ir valgo įvairios chemijos prikištus kiaušinius arba tuos ilgai išsilaikančius ir net nesupūvančius raudonus obuolius.

Kiekvieną kartą, kai pas juos nuvažiuojame, seneliai mums siūlo įvairių kaimiškų produktų. Nepatikėsite, bet šįkart, kai mama parsivežė iš kaimo naminių vištų kiaušinių, obuoliukų, natūralių miltų ir po to pagamino obuolių pyragą, jis buvo daug skanesnis nei tas, kurį kepdavo iš parduotuvėje pirktų produktų.

Ir netgi kai močiutė per kiekvieną šventę pagamina balandėlius, jie būna „superiniai"! Taigi aišku kaip dieną - savam ūkyje užauginti produktai ir iš jų pagaminti patiekalai niekaip neprilygsta prekybos centruose parduodamiems produktams.
Su tuo sutinka Vilniaus Fabijoniškių vidurinės mokyklos geografijos ir tikybos mokytojos Birutė Žilienė ir Aušra Taločkaitė. Paklaustos, ar produktai iš savo močiutės kaimo arba iš savo sodo gerokai vertingesni, nei su užrašu „ekologiškas" prekybos vietose, nedvejodamos atsakė - TAIP.

Tačiau kai apie tai paklausiau savo bendraamžių, paaiškėjo, kad atsakymai  gana skirtingi. Bartė Nazarovaitė iš Vilniaus įsitikinusi, jog kaimiški produktai vertingi, bet visiškai neskanūs. O štai Anželika Grigalionytė, gyvenanti tame pačiame kaime kaip ir mano močiutė, paprieštaravo. Jai tie produktai ir skanūs, ir tikrai vertingi.

Tad dabar svečiuodamasi pas senelius neatsisakau paimti lauktuvių tikrų kaimiškų produktų. Deja, yra didelis minusas - jie neišsilaiko ilgai. Bet gal dėl tokio mąstymo mes patys kalti? Juk jau pripratome prie maisto, kuris galioja mėnesių mėnesius.

Mano seneliai maitinasi paprastais, bet sveikais produktais, dažnai gamina valgį ir net menkus maisto likučius atiduoda naminiams gyvuliams. Ir neišmeta pieno pakuotės vien todėl, kad pasibaigė galiojimo terminas. Pas senelius pienas nesensta, jis virsta skaniu rūgpieniu arba varške. Ir nereikia keliskart per savaitę nešti iš namų šiukšlių, nes jų tiek nėra.

Internete aptikau tokią mintį: „Sveikatą lemia ne likimas ar atsitiktinumas - ją stipriname arba griauname mes patys". Dabar manau, kad tai mes nesąmoningai griauname savo sveikatą. O iš senelių reikėtų mokytis ir gyvensenos, ir draugiškumo gamtai.

Atgal 0

Rašyti komentarą