Žurnalistiniai tyrimai

2012 04 16

Ekologiškos pagirios (Miglė Kundzelevičiūtė ir Nauris Kundzelevičius)

Tekstas: Miglė Kundzelevičiūtė, nuotraukos: Nauris Kundzelevičius (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas)

 

Kiekviena istorija visuomet prasideda PAPRASTAI. Kelionės istorija irgi. Susirenki mielą draugų kompaniją, susimeti pinigų, randi tą, kuris turi automobilį ir gali visus nugabenti iki tikslo ir,- pirmyn.

Nei kelionės, nei kompanijos nebūna idealios. BŪNA IR NESKLANDUMŲ. Kai sustoji pakelėje, nes kas nors užsimanė parūkyti, kone visi pajunta milžinišką troškulį. Atidaromas alaus butelis, jis greitai baigiasi. Tada dar vienas, kuris ištvermingai sulaukia debatų: pabaigti tą alų dabar ar pasiimti į automobilį? Sprendimas - pabaigti. VEIKSMAS - du tušti buteliai ŠVYST Į PAKELĘ.

Riedame toliau. Kelias tolimas. Tokių neplanuotų sustojimų dar keli. Kažkieno pasakyta GERA MINTIS  „Chebra, gal nemėtom butelių, paimam į mašiną?" PALYDIMA JUOKELIU, kad bomžų Lietuvoje vis daugiau ir jie patikimai surenka visas atliekas. Ypač butelius.



Sustojimas pakeleiviams skirtoje poilsio akštelėje. Suoliukas. Galimybė atsipūsti, įkvėpti gryno oro. Jis užgeriamas alumi ir paskaninamas riešutais. Čia yra šiukšlių dėžė, tad skardines ir tuščius maišelius patikime jai.


 

Esame vietoje. Vaizdas dvigubėja. Daug gamtos, daug chebros. Svarbu neužminti ant skardinių. Jų pilna visur. Galiu suplėšyti savo gražias basutes. Arba apsižioplinti ir nikstelėti koją. Dar blogiau- griūti ir susilaužyti kokią nors galūnę.



Rytas prasideda dieną. Tarp spalvotų palapinių- krūva šiukšlių. Kažkodėl tas vaizdas veikia neigiamai.

Vakarop vaizdas vėl dvigubinasi. Atrodo, ne man vienai. Klausiu, kokia baidyklė ten šūkauja. Žiūrime į dvi rankas, styrančias virš pušų viršūnių. Juokiamės. Kalbame apie menus ir... medinius stabus.

Kažkodėl imu galvoti, kad ta medinė stovyla iš tikrųjų klykia. Ir kad jos klyksmas turi prasmę. Ypač, kai žvelgiu tiesiai prieš akis. Į šiukšlių krūvą, kuri virto kalneliu. Ar rytoj jis virs kalnu?

Reikia nebegerti. Kažkokios apokaliptinės nuotaikos apima.  

 

Kitą rytą pamatau pasaulį gražesnį. Jį man parodo brolis. Jo viską fiksuojantis fotoaparatas surado vieną švarų mūsų nusiaubtos teritorijos lopinėlį. Tai ežero dugnas. Ten nėra tuščių skardinių, nuorūkų, bananų žievių. Ten nėra ir mūsų įmintų pėdų.

Kol aš ganau savo gilias mintis, kiti krauna daiktus. Džiaugiasi, kad automobilyje bus laisviau. Ištuštintą tarą, nesuvalgytą maistą paliekame čia.

Pakeliui sustosime parduotuvėje. Alaus, čipsų, gal dar ledų. Grįšime tuo pačiu keliu. Į darbą mums nereikia, skubėti nėra kur. Galėsime dar pasimėgauti vasara, gamta. Ir laisve - keliauti, sustoti kur širdis geidžia, vėl keliauti... Graži ta mūsų Lietuva.

 

Atgal 1

Rašyti komentarą

Skaityti komentarus (1)

Komentarai

Asas | 2016-08-28

Puikiai :)