Žurnalistiniai tyrimai

2012 04 16

Kitoks požiūris į maistą: sveika tau ir aplinkai (Greta Markevičiūtė)

Greta Markevičiūtė (Alytaus Adolfo Ramanausko - Vanago gimnazija)

Ar mes valgome tam, kad gyventume, ar gyvename tam, kad valgytume? Kiekvieno atsakymas skirtingas, priežastys taip pat. Valgyti reikia tam, kad išgyventume ir tas maistas turėtų būti užaugintas ir pagamintas natūraliomis sąlygomis.

Šių dienų žmonės nekreipia dėmesio į produktų sudėtį, o jeigu tai pasidaro aktualu, į parduotuvę reikia neštis padidinimo stiklą, norint įžiūrėti mažytes raides. Kilmės šalis ir kokybė nėra pirmasis kriterijus renkantis produktą pietums. Svarbiausia yra kainos ir turimų pajamų santykis.

Parduotuvių vitrinos su užrašais „Ekologiška" sulaukia tik pirkėjų žvilgsnių ir pasipiktinimo didelėmis kainomis. Žinoma, kartais vienas kitas susivilioja pačiupinėti dailia pakuote papuoštą pirkinį, tačiau pamatę skaičiukus, rodančius kainą, suraukia kaktą ir numeta ekologišką produktėlį atgal į vitriną.

Ekologiškumu garsėja „Ūkininkų turgūs", kuriuose galima rasti vietinės kilmės produktų, kvepiančių lietuvišku daržu. Paėmus Luksnėnų obuoliukus jie neslysta iš rankų nuo įvairiausių purškalų, palaikančių jų spalvą ir šviežumą. Tokiose prekyvietėse lankosi garsūs žmonės, kurie teigia, jog kur kas ramesne širdimi perka rūkytus lašinius ar krienų stiklainiuką. Žinoma, tokios prabangos negali sau leisti kiekvienas. Pripažinkime, kad mūsų ūkininkai nesikuklina padidinti kainą, teigdami, kad „daug prakaito išliejo" ir „daug vakarų darže praleido".

Vienintelis minusas, kurį turi „Ūkininkų turgūs", mašinoje prekiaujantys žmonės savais obuoliais, bulvėmis ar kopūstų galvomis, yra neiškalbingos pakuotės. Svarbiausias kriterijus perkant produktą yra spalvota, iškalbinga, puikiai sukomponuota etiketė. Po ja galima rasti rebusų vaikams ar meškučių, kuriuos reikia spalvinti. „Močiutės kotletukų" pakuotė teigia, kad tai naminis maistas, nors toli gražu to neprimena net kvapas.

Atsitinka ir taip, kad kai kurių produktų net pauostyti nespėji. Atidarai „Nutella" šokoladinio kremo indą, o ten... trys kirmėlytės. Žinoma, tu, būdamas orus ir garbingas pilietas, nutylėsi šį gėdingą įvykį, niekur nesikreipsi ir numosi ranka į šešių litų nuostolį, bet tuomet pagalvoji, ar verta rinktis daiktą, kuris tik papuoštas gražia pakuote? Kiek galime leisti, kad mus kvailintų parduotuvių sąvininkai? O juk skambiausi jų šūkiai kartojami per televiziją, iškabintos reklamos byloja kiek kitokį jų požiūrį.

Jeigu parduotuvėse galima nusipirkti „močiutės" maisto, kodėl emigrantai ir studentai taip pasiilgsta mamos pietų? Reikia manyti, kad tie cepelinai šąlantys parduotuvės šaldytuve ne taip vilioja, kaip mamos grūsta bulvių košė...

Mano nuomone, reikia daiktus vadinti tikraisiais vardais. Neturėtume pagražinti, paredaguoti žodžių etiketėse. Rašykime viską aiškiai, tiksliai. Na, jeigu tie kotletukai nėra naminiai ir cepelinai toli gražu nėra močiutės ranka padaryti, nereikėtų žmonių kvailinti.

Vis dėlto, ir aplinkai, ir žmogui būtų vertingiau, jeigu mes valgytume tikrą maistą, pajaustume natūralų produktų skonį. Ar viso to kaina yra per didelė, norint mėgautis tuo kasdien? O gal reikia keisti požiūrį ar gyvenimo būdą? 

Atgal 0

Rašyti komentarą