Žurnalistiniai tyrimai

2012 04 16

Apie būrus ir atsakomybę (Neringa Šideikytė)

Neringa Šideikytė (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas)

Įdomu, ką būras iš garsiosios Kristijono Donelaičio poemos "Metai" pasakytų apie šiandieninę visuomenę? Apie naujas technologijas, sumaterialėjusią aplinką, žmonių požiūrį. Juk taip viskas pasikeitė vien per trisdešimt metų, jau nekalbant, kaip gyvenimas atrodė XVIII a.

Maistas, kurį taip sunkiai savo rankomis užsiaugindavo žemdirbys, dabar tapo paprasčiausiai įsigyjamu dalyku. O ką jau kalbėti apie atliekas po suvartojimo...

Anksčiau viskas būdavo paprasta, natūralu ir ekologiška: pasėjai, nupjovei, suvalgei, ko nesuvalgei- sušėrei gyvuliukams ir ramu. Tarsi cirkuliuojantis ratas, taip akcentuojamas "Metuose"- niekas neįeina ir neišeina be reikalo. Metų laikai keičiasi, diktuoja žmonių gyvenimus, darbus ir viskas pasiskirsto į savo vietas be jokių "atliekų".

Galiu drąsiai sakyti, kad mes dabar- ant šiukšliadėžės užaugę vaikai. Apsidairykime- mieste jų kas antras žingsnis, namie šiukšlių maišas prisipildo kone kas vakarą. Dar gerai, kad užplūdusi "žaliųjų" mada privertė žmones pradėti rūšiuoti, išmesti atitinkamą atlieką kur reikia. Tačiau yra tokių, kuriems, švelniai tariant, nusispjaut į ekologiją. Išgėrė parke skardinę- toj pačioj vietoj ir išmetė. Nesvarbu, kad bet kas gali susižeisti, jau nekalbant apie irimo laikotarpį. Suvalgė čipsų pakelį- paliko lygiai ten, kur sėdėjo. O koks skirtumas, kažkas kitas juk sutvarkys.

Apskritai, kuo geriau gyvename, tuo labiau kenkiame aplinkai ir sau. Anksčiau taip gerbiama ir tausojama gamta dabar virto atliekų surinkimo skyriumi. Atsiradus tokiai daugybei įvairių maisto produktų, pakuotės irgi pradėjo keistis, tapti kenkiančiomis. Jos nesuyra pačios, jos styro parkuose, plaukia upėmis, tyko pakrantėse.

Natūralus ratas nebeteko prasmės, gyvename "perku ir išmetu" principu. Matyt, taip atsitiko todėl, kad patys savo rankomis nebepasėjame, nebeužauginame, tai ir nevertiname. Bet kas bus, kai milžiniški kiekiai šiukšlių kalnų trukdys gyventi mūsų vaikams?

Manau, jog būrui mūsų dabartinis pasaulis atrodytų lyg rojus, kuriame visko yra ir viskas leidžiama. Bet kai pažvelgi giliau, pamatai, jog svarbiausias dalykas, kuris pasikeitė- žmonių atsakomybės jausmas.

Negaliu klausyti daug malančių liežuvių ir matyti nieko nepadarančių rankų. Kiekvienas po savęs kažką paliksime ateities kartoms. Aš nenoriu, kad po manęs liktų šiukšlių krūva.

Atgal 0

Rašyti komentarą