Recenzijos

Su kūrybinių darbų konkurso jauniesiems žurnalistams „Kitoks požiūris į maistą: sveika tau ir aplinkai" vertinimo komisijos recenzijomis galima susipažinti žemiau.

Konkurso vertinimo komisijos nariai ir recenzentai:

Inga Berulienė - radijo žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja.

Bronius Bušma - rašytojas, žurnalistas, kino scenaristas.

Stasys Grigaliūnas - elektroninės žiniasklaidos (TV, internetas) ir spaudos žurnalistas, žurnalistų kūrybinių konkursų prizininkas.

Erika Straigytė -  projekto „Aplinkai palankaus gyvenimo būdo skatinimas per tausojantį maisto vartojimą" vadovo asistentė, žurnalistė. 

Algirdas Žvinakevičius - kino, dokumentinių filmų, TV laidų prodiuseris ir bendraautorius, žurnalistas.

****

Inga Berulienė

Konkurso dalyvių skaičius, darbų apimtys, surinktos medžiagos pateikimo  formų įvairovė liudija, kad ši tema nėra svetima jaunajai kartai, jaunieji autoriai linkę kūrybiškai eksperimentuoti . Tai, kad vaizdo įrašų pateikta tik du , rodo, kad tai vienas iš sudėtingesnių žanrų, nes reikia įvaldyti ne tik mintį, atskleisti temą žodžiu, bet ir pažinti technikos galimybes, suderinti tekstą ir vaizdą.

Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijos moksleivių (Julija Grigonytė, Viktorija Mackevič, Viktorija Petrilovskaja)  parengtas vaizdo įrašas primena pasakėčią su pabaigoje išsakomu moralu. Pasirinktas siužetas gana paprastas, akivaizdu, kad moksleiviams buvo įdomesnis pats filmavimas, pateikimas, savęs parodymas,  o ne temos atskleidimas. Gal net persistengta su muzika, jos per daug, ji eklektiška, įvertinant tai, kad siužetas  trumpas. Šį darbai vertinčiau kaip kūrybinį ieškojimą pateikta tema, kuris suteikia daugiau džiaugsmo patiems autoriams, bet ne žiūrovui.

Pirmasis vaizdo siužetas- autorė Debora Gvazdikaitė iš Kauno moksleivių technikos kūrybos centro- turtingas informacija, nes autorė padirbėjo su įvairiais informacijos šaltiniais - apklausa gatvėje, informacija iš interneto, seminarų, interviu su visuomenės sveikatos priežiūros specialiste. Gal būt  informacijos gausa truputį ir pakišo koją -siekiant gautą medžiagą pateikti žiūrovui šiek tiek pritrūko siužetinio nuoseklumo. Tačiau siužeto pabaiga tartum uždeda uogą ant torto - puikus temos apibendrinimas, žaismingas vaizdinis sprendimas. Jeigu ši siužetą atliko viena autorė - tai labai neblogas bandymas konstruojant publicistinį reportažą  ir įveikiant darbus, kuriuos turėtų atlikti komanda. Siūlyčiau šį darbelį įvertinti specialiu prizu: "Už drąsą ir pastangas".

Trumpai apie kitus darbus - tekstus, žurnalistinius tyrimus, fotoreportažus. Profesionaliausias pasirodė jau žurnalistiką studijuojančios Gintarės Bakūnaitės darbelis" Gyvenseną renkamės patys - už mus niekas nesirgs".Autorė tinkamai suformuoluoja klausimus, pateikia keletą tikslingai parinktų profesionalų nuomonių, neužsiima įkyria propaganda, palieka pasirinkimo laisvę skaitytojui. Atkreipiau dėmesį į straipsnių ciklą „Kas pakeitė ruginę duoną ant mūsų stalo?" apie maisto produktų pasirinkimą, maisto pakuotes ir aplinką, ekologiškus produktus, vietinės gamybos produktų populiarinimą (Jurgita Markūnaitė iš Utenos „Saulės" gimnazijos žurnalistų klubo „Langas"). Žvilgsnis į ruginės duonos gamybos istorinę raidą pasaulio ir Lietuvos kontekste suteikia pilnesnę informaciją apie duonos kelią, mūsų ir kitų šalių tradicijas bei papročius .  Specialiai projektui autorės atliktas eksperimentas - duonos kepimas pagal senovinį receptą - puikus pavyzdys skaitytojui išbandyti duonos kepimą, pasirinkti kokybišką duonos kepinį.


****

Bronius Bušma 

Prieš susipažindamas su pateikta jaunųjų žurnalistų kūryba uždaviau sau klausimą: ar sužinosiu ką nors naujo? Iš anksto turiu pasakyti: taip, sužinojau. Negana to, man atrodo, kad jaunieji žurnalistai labai atsakingai ir kūrybiškai pažvelgė į pasiūlytą konkurso temą. Dar daugiau, drįstu teigti, kad jų rašiniai nė kuo nenusileidžia šiandieninėje žiniasklaidoje masiškai tiražuojamiems žurnalistų ,,asų" straipsniams. Nieko nuostabaus. Jaunimas nuoširdesnis nei senimas. Tai žavi. Jais labiau norisi tikėti. Kalbant konkrečiau tenka pastebėti, kad labiau laimėjo tie autoriai, kurie labiau pasitikėjo savimi, savo patirtimi, savo mąstymu, o ne bandė lygiuotis į spaudoje skaitytus straipsnius. Gal ir ne taip, gal tiems autoriams ,,padėjo" labiau manantys. Gal klystu, tačiau tai skaitant jautėsi. Dar norisi visus konkurso dalyvius pagirti gražią, tvarkingą kalbą, stilių.

Toliau trumpai ir konkrečiai.

Iš pateiktų dviejų video siužetų pirmenybę teikčiau Deborai Gvazdikaitei (Kauno moksleivių techninės kūrybos centras). Man pasirodė, kad Deboros video siužetas apskritai vienas iš labiausiai atitinkančių konkurso nuostatus darbų. Be to, yra įdomios, apibendrintos medžiagos. Patarčiau pačiai autorei būti drąsesnei.

Vaidybinis siužetas, sukurtas Vilniaus V. Kačalovo gimnazijos moksleivių (aut. Julija Grigonytė, Viktorija Mackevič, Viktorija Petrilovskaja), labiau tiktų vaidybinių filmų konkursui.

Laura Apanavičiūtė: ,,Vartotojiška visuomenė panašėja į išlepusį vaiką..." (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas). Įdomus, netikėtas žvilgsnis į vartotoją - vaiką. Manau, tai būtų nauja ir netikėta tema apskritai šiandieninėje žurnalistikoje.

Janina Bacevičiūtė: ,,Mano seneliai valgo kitaip" (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas). Autorės privalumas tas, kad remiasi savo patirtimi, savo senelių gyvenimu, jaučiamas moralas, jis gana taiklus: sveikatą lemia ne atsitiktinumas ar likimas - ją stipriname arba griauname mes patys.

Gintarė Bakūnaitė: ,,Gyvenimą renkamės patys - už mus niekas nesirgs" (Vilniaus universitetas, Žurnalistikos institutas). Galima drąsiai teigti, jog tai subrendusios žurnalistės straipsnis, kokių iki valiai sutinkama žiniasklaidoje. Viskas tikslu, viskas teisinga, viskas žinoma. Tačiau jame pasigedau savitumo.

Justina Brazauskaitė ir Arūnė Jokubauskaitė: ,,Dietologė Rūta Petereit: ,,Lietuvos gyventojų mityba nėra sveika (Kauno moksleivių techninės kūrybos centro jaunųjų žurnalistų studija). Rašinys - interviu. Visuomet tokiuose rašiniuose slypi pavojus: klausimai. Klausimai čia teisingi, teisingi tikriausiai ir atsakymai. Daug kartų skaityti, dar daug kartų apie tai bus kalbama. Sunku ką nors daugiau pasakyti. O štai šių autorių kitas straipsnis ,,Maistas ant mūsų stalo - sveiki produktai ar tik iliuzija?" man pasirodė tikrai labai įdomus ir reikalingas. Čia rašoma apie mokinius, kiek jie domisi ir ką žino apie maistą. Nauja ir tikrai įdomu. Labai aktuali rašinio tema.

Laura Čižauskaitė ir Laura Kielaitė: ,,Kitoks žvilgsnis į šaldytuvą" (Panevėžio M. Rimkevičaitės technologinė mokykla). Man pasirodė, jog tai vienas įdomiausių rašinių. Tikiu, kad šis tyrimas pareikalavo daug darbo. Viskas čia įdomu, profesionalu, tenka tik pavydėti autorėms  gražaus  tyrimo.

Skirmantas Diliautas: ,,Kas pakeitė ruginę duoną ant mūsų stalo?" (Kėdainių savivaldybės Akademijos gimnazija). Duonos istorija. Gražiai parašytas įdomus straipsnis. Aš jį taip pat išskirčiau iš kitų. Prasminga tema, prasmingi pastebėjimai. Malonu skaityti. Tokį rašinį, manau, spausdintų ne vienas laikraštis.

Iveta Jučaitė ir Aura Strikulytė: ,,Tyrimas apie jogurtus" (Panevėžio M. Rimkevičaitės technologinė mokykla). Mokslinis straipsnis. Ką daugiau pasakyt?

Miglė Kundzelevičiūtė ir Nauris Kundzelevičius: ,,Ekologiškos pagirios" (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas). Geras pavadinimas. Rašinio tema labai aktuali. Ironiškas pasakojimo stilius autorių kūrinį stato šalia geriausių konkurso darbų. Tiesa, gal tema ne pilnai atsiliepia į konkurso sąlygas?

Arina Kairaitytė ir Leonarda Šanteriova: ,,Ar tikrai mokiniai nevertina valgyklinio maisto?" (Ukmergės senamiesčio pagrindinė mokykla). Skirtingai nei įprasta spaudoje niekinti mokyklinį maistą, čia kalbama iš priešingos pusės. Autorės savitai, netradiciškai atlieka ir aprašo tyrimą, dėl ko jų straipsnį įdomu skaityti.

Evelina Mamiūnaitė: Straipsnių ciklas ,,Sveikatingumo pamokos gimnazijoje" (Švenčionių Z. Žemaičio gimnazija). Tiriamasis straipsnis apie savo mokyklą. Dėl to jis tikras, verčia tikėti autorės išvadomis. Tačiau vėlgi ... Dalykiški klausimai, dalykiški, iki kaulų smegenų girdėti teisingi ,,moksliški" atsakymai sumenkina autorės rašinį. Gal klystu... Ir kituose panašiuose rašiniuose įžvelgiu suaugusiųjų norą sublizgėti jaunųjų žurnalistų akyse... Meškos paslauga...

Greta Markevičiūtė: ,,Kitoks požiūris į maistą: sveika tau ir aplinkai" (Alytaus A. Ramanausko - Vanago gimnazija). Autorė išdėsto savo nuomonę... Nieko naujo nėra, jau girdėta, tačiau yra gražių pastebėjimų su kačiukais ir meškiukais ant vaikų maisto pakuočių... O ant kopūstų ir morkų turguose tų gražių gyvūnėlių nėra... Tenka autorę pagirti už tokius pastebėjimus.

Jurgita Markūnaitė: ,,Kas pakeitė ruginę duoną ant mūsų stalo?" (Utenos ,,Saulės" gimnazijos žurnalistų klubas ,,Langas"). Straipsnis apie duonos istoriją. Tai rimtas, išsamus rašinys, pateikta daug įdomių faktų. Padarytos logiškos išvados. Autorė su savo straipsnių rikiuojasi į geriausiųjų gretas.

Austėja Mikuckytė: ,,Individualizmas mityboje ir aplinkosauga" (Vilniaus Žirmūnų gimnazija). Labai išsamus tiriamasis darbas. Daug išvadų pateikiama suprantamai ir paprastai. Ryškiai įsirėžia teiginys, jog rūpindamiesi mityba nesirūpiname aplinkosauga. Solidus darbas.

Evaldas Morkus: ,,Vietoje vaisto rinkimės maistą". Tyrimai, tačiau kažin ar žurnalistiniai. Naudinga, bet tik tiek.

Vytautas Navikas: ,,Ryto pienas" (Vilniaus universitetas). Labai gražios fotografijos. Tiek.

Ingrida Norkutė: ,,O buvo taip..." (Vilniaus mokytojų namų žurnalistų klubas). Čia gal labiau novelė, o ne žurnalisto straipsnis. Novelė, tiesa, nuotaikinga, prasminga.

Magdalena Protaitė: ,,Kaip ištrūkti iš pusfabrikačių pasaulio?" (Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų jaunųjų žurnalistų studija). Logiškai išmąstytas ir parašytas straipsnis apie mokinių kasdienybę. Jaučiasi, jog autorė išmano tai, apie ką rašo ir turi tvirtą savo nuomonę. Vienas geresnių rašinių.

Justina Rimkutė: ,,Žvilgsnis į šeimos virtuvę sveikuolio akimis" (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas). Patiko straipsnio stilius ir ironija. Dar laisvumas. Manau, galima buvo parašyti daugiau, tačiau dar ne vėlu...

Gertrūta Savickaitė: ,,Kaip žmonėms netapti šiukšlių ,,fabrikais" (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas). Visai neblogai, nuotaikingai parašyta. Gal čia esė?

Karolina Slapšytė: ,,Švari gamta - švari gyvenamoji aplinka", ,,Maistas yra šiukšlės, o mūsų skrandis - mažas sąvartynas"" (Kauno moksleivių techninės kūrybos centro jaunųjų žurnalistų studija). Tradicinis šiame konkurse straipsnis - interviu. Atsiprašau, tačiau šis interviu toks teisingas, toks tobulas kaip ratlankis, skaitant darosi nuobodu ir liūdna. O štai kitą autorės kūrinį skaičiau susidomėjęs. Įsivaizduojate, žmogus be specialisto patarimo jau nebežino, ką valgyti. Ir dar - maisto mafija. Kaip faina. Pagarba autorei.

Vaiva Stundytė: ,,Žvilgsnis į mano šeimos pirkinių krepšelį" (Molėtų gimnazija). Tradicinis tiriamasis straipsnis. Sunku kažką daugiau pasakyti.

Neringa Šideikytė: ,,Apie būrus ir atsakomybę" (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas). Įdomi autorės mintis: ką gamta išaugina, tas gamtą ir teršia. Straipsnelis kiek padrikas, nors ,,prasikiša" autorės savitas mąstymas.

Čia norėčiau pasakyti savo nuomonę apie Vilniaus mokytojų namų jaunųjų žurnalistų klubo (aut. Laura Apanavičiūtė, Gediminas Ivanauskas, Miglė Kundzelevičiūtė, Ingrida Norkutė, Gertrūta Savickaitė, Neringa Šideikytė) ir Vilniaus Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Jaunųjų žurnalistų klubo (aut. Janina Bacevičiūtė, Sigita Bendikaitė, Aura Berkelytė, Danielius Doveiko, Jurgita Kvainauskaitė, Ieva Osoblivec, Kamilė Rambynaitė, Justina Rimkutė, Gabija Rupšlaukytė, Laura Stankevičiūtė, Akvilė Valuntaitė, Agnė Vaškelevičiūtė, Vilmantas Venskūnas, Teodoras Žukas) žurnalistinį tyrimą. Tai tikrai įdomiai sumanytas ir atliktas darbas. Liūdnos išvados. Tarsi veidrodyje pamatai pats save. Belieka guostis, kad ne tu vienas toks. Tokių mūsų dauguma. Ir tai yra liūdniausia.

Agnė Vaškelevičiūtė: ,,Laimingų karvių laimingas pienas: ar tikrai?" (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas). Pirmas rašinys, kuris sukėlė šypseną. Apskritai tokie rašiniai mūsų žiniasklaidoje retenybė. Tikrai rimtas klausimas: kaip karvei suteikti džiaugsmo? Šaunuolė Agnė.

Vilmantas Venskūnas: ,,Perpildyti šaldytuvai ir paniurę valgytojai" (Vilniaus vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas). Iš pradžių straipsnis patiko, paskui jį, manau, sugadino interviu su Ieva Giniotyte. Tačiau tai tik mano nuomonė.

Gabija Vyšniauskaitė: ,,Apie stiklinę kolos" (Marijampolės marijonų gimnazija). Trumpai drūtai viskas apie kolą. Manau, šis rašinys vienas iš tų, kurie atitinka konkurso sąlygas.

Štai tiek asmeninių trumpų pasvarstymų. 

****

Stasys Grigaliūnas

Jaunieji žurnalistai su išmone, akivaizdžia kūrybine ugnele ir ne pagal amžių brandžia atsakomybe kibo į konkurso užduotis.
Dauguma jų darbų tikrai nepadarytų gėdos pagrindiniams šalies dienraščiams ir interneto portalams. Nufilmuoti vaizdai, juos išplėtojus, galėtų tapti pagrindu analitiniams TV kanalų siužetams.

Vertintojo kampu nukreiptą žvilgsnį labiau patraukė kūrybinės pastangos autorių, nepabūgusių remtis savo tegu ir neilga, kaip jauno žmogaus, tačiau pakankama analizei patirtimi, nevengusių gvildenamas temas atskleisti per savo mąstymo prizmę. Šiuos jaunųjų kūrėjų pranašumus sustiprino ir tokios vertybės, kaip antai, pasitikėjimas savimi, bylojantis apie temos išmanymą ir nepriekaištinga literatūrinė kalba, sklandus dėstymo stilius.

Netikėtu ir novatorišku aspektu Laurai Apanavičiūtei pavyko užkabinti netgi profesionalioje analitinėje publicistikoje palyginti naują temą - vartotoją - vaiką kūrinyje ,,Vartotojiška visuomenė panašėja į išlepusį vaiką..." (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas).

Turininga, apibendrinta medžiaga pasižymintį Deboros Gvazdikaitės (Kauno moksleivių techninės kūrybos centras) vaizdo siužetą tiktų apibūdinti kaip vieną iš labiausiai atitinkančių konkurso nuostatus.

Tuo tarpu Vilniaus V.Kačalovo gimnazijos moksleivių (aut. Julija Grigonytė, Viktorija Mackevič, Viktorija Petrilovskaja) kūrybinės pastangos, įamžintos vaizdo juostoje, labiau tiktų vaidybinių filmų konkursui.

,,Sveikatą lemia ne atsitiktinumas ar likimas - ją stipriname arba griauname patys", - teigia Janina Bacevičiūtė rašinyje ,,Mano seneliai valgo kitaip" (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klubas). Autorės teiginiai taiklūs kaip šūviai, skrodžiantys taikinio dešimtuką, nes pateikiami argumentai nėra išlaužti iš piršto, o pagrįsti savo senelių gyvenimo stebėjimu ir patirtimi.

****

Erika Straigytė

Šis kūrybinis konkursas leido jo dalyviams pasinerti į labai aktualią, bet, mano manymu, daugeliui moksleivių per sunkią temą. Rašyti, kurti filmuotus ar fotoreportažus apie tausojantį maisto vartojimą, kai neesi tas, kuris kasdien perka maisto produktus, formuoja šeimos mitybos racioną ar juo labiau mąsto apie išliekamuosius reiškinius ar ekologines pasekmes, - tikras iššūkis.

Tačiau konkurso dalyviai to nepabūgo. Į sunkią temą pamėgino pažvelgti nuo įvairaus aukščio ir suvokimo pastolių. Gal todėl vertinant darbus labiausiai intrigavo netikėtas (kartais labai brandus) požiūrio kampas.

Maloniai nustebino žurnalistinis tyrimas "Kitoks žvilgsnis į šaldytuvą", kurį atliko  Laura Kielaitė ir  Laura Čižauskaitė (Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinė mokykla). Pradėti aktualijomis („Vakar skaitėme žaliavalgės dienoraštį, užvakar žiūrėjome televizijos laidą apie  nuo 1974 metų Lenkijoje  saugomą mėsą") ir imtis savarankiško tyrimo („Pabandėme pasidairyti arčiausiai - draugių  virtuvėse, atvėrėme šaldytuvus ir kritiškai žvilgtelėjome")- geras sumanymas. Tačiau kaip turėtų elgtis tokio teksto skaitytojas? Patikėti, suabejoti? Daug klaustukų, kurie kyla vien todėl, kad trūksta patikimos nuorodos į pateiktų teiginių šaltinius. Tai pasakė specialistai ar autorės „iškniso" informaciją interneto erdvėje?.. Taip malonus nustebimas tampa rimta bėda.

Žvilgsnis į kitą aktualiją: „Ar tikrai mokiniai nevertina valgyklinio maisto?" (autorės- Arina Kairaitytė ir Leonarda Šanteriova iš Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos). Yra keletas pastabų, ko nereikia daryti, kad tekstas būtų įdomesnis, bet... Geriau pagirti už tai, kad moksleivės išdrįso paneigti liaudišką išmintį, bylojančią- „Savam kieme pranašu nebūsi". Atrodytų, ką gali iškapstyti savo panosėje, toje mokyklos valgykloje, kuri kiekvienam savaime neverta dėmesio. Bet- pasirinktas požiūrio kampas- ar mokyklų valgyklos ir nemokamai dalijamas maistas netampa maisto atliekas gaminančiu objektu?- suveikė. Taip, tai aktualu ir pataikyta į konkurso šerdį. Gerai, kad nepatingėta pakalbinti valgyklos vedėją.

Ir išvados- be tuščiažodžiavimo ir aikčiojimų. „Apibendinę  stebėjimo rezultatus, galime teigti, kad valgyklinis maistas yra suvalgomas, todėl neteisūs yra tie, kurie teigia, kad  nemokamas maitinimas - tai vėjais paleisti mokesčių mokėtojų pinigai. Atvirkščiai, daugeliui mokinių - tai galbūt vienintelė galimybė pavalgyti  pilnaverčio maisto. Mokiniai tai žino ir vertina. Be to, sužinojome, ką labiausiai mėgsta vaikai ir ko nemėgsta. Viena vertus, tyrimas parodė, jog nemokamas maitinimas yra vertinamas mokinių, kita vertus, atskleidė socialinę problemą,"- pastebi autorės.

Žvelgiant į konkursui pateiktus darbus reikėjo gerokai pasukti galvą, ką daryti su tais, kuriems akivaizdžiai trūksta profesionalumo- pamiršti ar pažvelgti dar įdėmiau?  Kaip vieni iš pavyzdžių gali būti Deboros Gvazdikaitės, Vytauto Naviko darbai.

V.Naviko „Ryto pienas" (Vilnaius universitetas) kol kas negali lygiuotis į tikrą fotoreportažą. Tačiau kas pasakė, kad autorius jau turi viską suprasti ir mokėti? Jis ir pats savikritiškas: „Pažiūrėjus mano nuotraukų ciklą Jums turbūt kils klausimas: "Kur čia kitoks požiūris į maistą?" Kad būtų lengviau mane suprasti, iškart į jį atsakysiu. Aš, kaip vaikinukas, kilęs nuo kaimo, vis dar esu labai artimas gamtai, ir kaip sakoma, natūriniam ūkiui." Paprasta. Bet- paperka ir tos karvutės rūke, ir pastebėjimas, jog autoriui labaiusiai rūpi „priminti, kaip mūsų močiučių numylėtos karvutės gyvena šias laikais, parodyti jų gyvenimą nuo išėjimo į pievas, iki nuobodžių dienų žiemos tvartuose. Gaila, kad dauguma jų jau seniai išvežtos į mėsos pramonės įmones ir virtusios dešromis, tačiau tos, kurios liko, vis dar puikiai laikosi ir maitina kaimo gyventojus, kuriems jų pienas vienas svarbiausių maisto produktų".

Tada kitaip vertinu ir D.Gvazdikaitės (Kauno moksleivių techninės kūrybos centras) reportažą „Myliu savo planetą žemę". Akivaizdu, kad autorė jį kūrė ne viena, yra ir kas „drebina" kamerą. Apmaudu ir dėl pavadinimo, kuris skamba tarsi šūkis. Tačiau pašnekesiai su įvairaus amžiaus ir įvairios patirties turinčiais žmonėmis- puikus ėjimas. Be to, negali tikėtis, kad moksleivė ims ir „sukals" tokį reportažą, kad ims seilė tekėti iš pavydo... Tada džiaugiesi tuo, jog visi klausimai pašnekovams tilpo galvoje, o nereikėjo žvilgčioti į popierėlį ir kad pašnekesio tema buvo svarbesnė už pačios pozavimą prieš kamerą.

Originalūs ir pagal autorių amžių ypač brandūs gali būti Gertrūdos Savickaitės bei Ingridos Norkutės kūriniai (pastarasis, beje, yra esė ir, ko gero, neatitinka konkurso nuostatuose apibrėžtų žanrų). Bet aprėpti pasirinktą temos lauką nepamirštant ir socialinių, ekonominių svertų- jau kone aukštasis pilotažas vos keturiolika metų turinčiai teksto autorei- G.Savickaitės straipsnis "Kaip žmonėms netapti šiukšlių "fabrikais". Imponuoja ir tai, jog autorė (kaip, beje, ir kita konkurso dalyvė Janina Bacevičiūtė) sugeba temos branduolį užčiuopti savo aplinkoje, tiesiog prisimindama, kaip irk ą valgo ar kokias tradicijas perduoda seneliai ("Mano seneliai valgo kitaip").

Brandžiu požiūriu į temą išsiskiria ir Lauros Apanavičiūtės straipsnis "Vartotojiška visuomenė panašėja į išlepusį vaiką". Tikrai puikus Jurgitos Markūnaitės konkursinis darbas "Kas pakeitė ruginę duoną ant mūsų stalo?" (Utenos „Saulės" gimnazijos žurnalistų klubas „Langas").

Kiekvienas iš pateiktų darbų galėtų sulaukti gero žodžio. Neturiu tikslo būtinai įvertinti kiekvieną darbą. Norisi pasidalinti mintimis, kurios galėtų padėti. Juk visiems autoriams teikia drąsos pozityvios pastabos ir padeda tobulėti. Nesinori ir perlenkti kritikuojant ar beriant gudrius patarimus.

Tačiau neabejotinai svarbiausias patarimas kiekvienam- nebijoti būti "išsišokėliu", nevengti kitokio, netikėto požiūrio ar tos terpės, kurioje gyveni, mokaisi, leidi laisvalaikį. Semtis idėjų iš kasdienybės, bet išsiskirti iš kitų tvirta pozicija. Širdimi suvokti, jog varžaisi kūrybiniame konkurse, o jame laimi tie, kurie švystelėjo kūrybinę kibirkštėlę ir nustelbė kitus.

Sveikinimai geriausiems, kuriuos po ilgų diskusijų (tuo nė kiek neabejoju) išrinks vertinimo komisija. Ir padėka kiekvienam, išdrįsusiam panerti į šią aktualią, bet vis dar klampią temą.

****

Algirdas Žvinakevičius

Daugelis konkursui pateiktų straipsnių yra iliustruojami nuotraukomis. Kokios tos iliustracijos?

Bene gausiausiai iliustruotas Lauros Čižauskaitės ir Lauros Kielaitės rašinys  ,,Kitoks žvilgsnis į šaldytuvą" (Panevėžio M. Rimkevičaitės technologinė mokykla). Straipsnis iš tiesų įdomus savo požiūriu į tai, ką valgome. Tiesiog nedidelis žurnalistinis tyrimas, labai tiksliai iliustruotas nuotraukomis. Iliustracijos jį daro tikslesniu, įdomesniu. Deja, nuotraukų vientisumas neišlaikytas nei kompozicijos, nei techniniu požiūriu.

Gal vertėjo pasirinkti pirmosios nuotraukos kompoziciją, kuri bene labiausiai informatyvi.

Žymiai daugiau kritikos galėtų sulaukti  Miglės Kundzelevičiūtės ir Naurio Kundzelevičaius: ,,Ekologiškos pagirios" (Vilniaus mokytojų namų Jaunųjų žurnalistų klubas) rašinys. Tema pasirinkta aktuali, tačiau pats rašinys neišbaigtas, neišsamus. Kadangi rašoma su tam tikra ironija, nuotraukos turėtų taip pat būti kiek ironiškos, ar net šaržuotos. Itin krenta į akis prasta nuotraukų kadro kompozicija. Autoriams ne pro šalį būtų padirbėti su nuotraukų kadruote, akcentuojant tai, apie ką kalbama straipsnyje, nebūtų pakenkę nuotraukas pakoreguoti fotošopu, ypač ten, kur kalbama apie  « besidvejinantį » vaizdą.

Autoriams reikėtų paskaityti bent elementarią knygelę apie kadro kompoziciją, apie pirmą ir antrą nuotraukos planus. Reikėtų vengti nereikalingų detalių kadre.

Labai profesionalus ir nuoširdus Arinos Kairaitytės ir Leonardos Šanteriovos rašinys ,,Ar tikrai mokiniai nevertina valgyklinio maisto?" (Ukmergės senamiesčio pagrindinė mokykla). Straipsnis rodo, kad šia tema buvo surinkti ne tik faktai, stebėjimai, bet ir sėkmingai stengtasi temą pajusti. Labai originalus, tikras požiūris į mokyklos valgyklos darbą ir į mokyklos bendruomenę. Rašinys ryškiai išsiskiria iš kitų konkursui pateiktų darbų. Tiesa, prie straipsnio esanti nuotrauka, yra netinkanti techniniu atlikimu, kadro kompozicija ir perteikiama informacija. Geriau būtų jos atsisakyti.

Iliustracijų profesionalumu išsiskyrė Vytauto Naviko pasakojimas ,,Ryto pienas" (Vilniaus universitetas).

Iš pateikiamų nuotraukų matyti, kad autorius turi pakankamai stiprius fotografijos kompozicijos, kadruotės pagrindus, yra susipažinęs su Lietuvos fotomenininkų darbais.

Nuotraukų  kadro kompozicija yra profesionali, paryškinanti tai, kas svarbiausia. Kiekviena nuotrauka turi savo nuotaiką. Puikiai išnaudotas paros laikas (rytas, vakaras), rūkas saulės apšvietimas. Dažna nuotrauka galėtų būti išspausdinta kaip atvirukas, ar būti albumo apie Lietuvos kaimą iliustracija.

Tačiau nuotraukose pasigendu žmogaus. Fotografijoms tai duotų daugiau dinamikos ir gyvybės. Pagaliau priartintų prie konkurso temos, kuri čia pateikiama labai fragmentiškai. Vienok ir šis darbas ryškiai išsiskiria iš kitų savo meistriškumu ir meniškumu.

Paskutinis straipsnis, turintis iliustraciją yra Vaivos Stundytės ,,Žvilgsnis į mano šeimos pirkinių krepšelį" (Molėtų gimnazija).Puikus straipsnis, atitinkantis tematikos reikalavimus. Graži kalba, išraiškingai pateikiamas požiūris į perkamą maistą. Tačiau iliustracija negali būti vertinama, kaip tinkanti straipsniui.

Tai tiesiog perfotografuotas mokyklinis stendas. Ir ne visai vykusiai. Stendas, matosi gerai apipavidalintas, bet fotografija, pateikiama kaip straipsnio iliustracija, - netinkanti.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad daugumai iliustracijų poveikį daro interneto svetainės. Pateikiamos nuotraukos ne visada atspindi straipsnio turinį ar, juo labiau, jį papildo.

Dauguma fotografijų naudojamos tik vizualiai pagyvinti spaudos plotą. Beveik visų fotografijų autoriai nėra susipažinę su kadro kompozicijos, kadruotės pagrindais, apšvietimu ir t.t. Tačiau džiugina jų noras kuo išraiškingiau pateikti surinktą medžiagą.