LVI naujienos

2012 07 25

Maisto pirkimas turguje: pliusai ir minusai

Arnas Stučinskas, UAB Online media, 2012 m. gegužė

Turgus yra maisto ir kitų prekių pardavimo vieta, kurioje pasiūlos ir paklausos kūrimą, kainos nustatymo ir apsikeitimų procesus tiesiogiai veikia pagal valstybės įstatymus ir vidines turgaus taisykles kultūriškai susiformavę įpročiai. Dar visai neseniai - sovietinės okupacijos metais ir kurį laiką po to - turgus buvo pagrindinė tiek maisto, tiek įvairiausių smulkių prekių įsigijimo vieta. Net iki dabar kai kuriems, ypač senesnės kartos atstovams, jis išliko vienintele ir nepakeičiama vieta apsipirkti.

Tačiau pastaruoju metu prekybą turgavietėse vis labiau ribojant higienos normoms ir įstatymams (kasos aparatų įvedimas), turguose nyksta prekyba maistu, savo vietas ant prekystalių užleisdama kitoms prekėms: per paskutinius metus, statistikų duomenimis, prekyba maistu čia sumažėjo 20% (labiausiai mėsos gaminių), o tuo tarpu ne maisto produktais - padidėjo 17%.

Anksčiau žmonės, be konkretaus tikslo apsirūpinti maisto produktais ar kitomis prekėmis, iš turgaus pasiimdavo kur kas daugiau, nes jame buvo įsitvirtinusios ir kitos funkcijos, pavyzdžiui, socializacijos, pramogos ar turizmo. Akivaizdu, kad vystantis kapitalistinei ekonomikai ir vartotojiškai kultūrai, o prekybos centrams virstant ir pramogų centrais, į pastaruosius, sąmoningai diegiant „apsipirkimo kaip pramogos" požiūrį, persikėlė dalis ankstesnių turgaus funkcijų, o kartu ir didžioji dalis vartotojų. Šiuo metu statistika rodo, kad turguje apsipirkinėja 32% žmonių, o didžiuosiuose prekybos centruose - 84%.


Didžioji dalis žmonių apsiperka prekybos centruose
(http://audiovisual.europarl.europa.eu/   nuotrauka)

„Per paskutinius dvidešimt metų turgų klientai išliko daugiau mažiau tokie patys. Tai vidutinių pajamų žmonės. Į turgus paprastai grįžta tie žmonės, kurie turi sveikatos ar finansinių problemų. Tačiau bendra apimtis sumažėjo, prekystaliai tuštėja, rinka traukiasi - tiek pirkėjų, tiek prekybininkų sumažėjo apie 30-40%. Kita vertus, visoje Lietuvoje labai išpopuliarėjo savaitgaliniai ūkininkų turgeliai", - teigia asociacijos „Lietuvos prekyvietės turgavietės" vadovė Aldona Janavičienė.

Turgaus funkcijas perimant prekybos centrams, pačius turgus pasiekia vartotojiškos kultūros atšvaitai, ir neretai neigiami, pavyzdžiui: nyksta tradicija pieną ar grietinę pilstyti į savo atsineštą ir kruopščiai plaunamą stiklinę tarą ir vis dažniau turgavietėse sutinkamos moterys, nelegaliai pardavinėjančios į plastikinius butelius su nuplautomis etiketėmis supilstytą pieną.

Perkant ir vartojant ūkininkų pagamintus ir parduotus nepasterizuoto pieno produktus, galima užsikrėsti dizenterija - ūmia infekcine žarnyno liga. Todėl tokius produktus reikia pirkti ypač dėmesingai: nesirinkti pieno, supilstyto į neaiškią tarą - jis turėtų būti parduodamas tik tiesiogiai iš šaldymo įrenginių, paženklintas specialia etikete, o pats pardavėjas turi turėti pažymą tiesioginiam pieno pardavimui ir nedaryti vadinamojo produktų kaimynystės pažeidimo - negalima šalia pardavinėti, pavyzdžiui, bulves ar kitas daržoves.


Ne visus produktus galima laikyti šalia
(http://audiovisual.europarl.europa.eu/   nuotrauka)

Prekybos centruose produktų kainos didesnės dėl papildomų išlaidų produktų transportavimui, laikymui ir priežiūrai. Žmonės, pratinami prie sanitarinių sąlygų, darosi dėmesingesni bei reiklesni ir turgavietėse. Todėl išryškėjus rūpesčiui higiena, tai tapo kone pagrindine turgaviečių problema, tvirtinančia jų pozicijas padidintos rizikos prekybos vietų sąraše. Nors už higieną tiesiogiai atsakingos turgaviečių administracijos, problemą komplikuoja tai, kad, skirtingai nei prekybos centruose, kiekvienas su prekėmis dirbantis žmogus čia jaučiasi atsakingas tik už savo aplinką, taigi galvojama, kad mano pažeidimas, atrodytų, negali sugriauti visos turgaus aikštelės įvaizdžio.

Ieškant kokybiško ir sveiko produkto turgaus kultūroje įsigalėjęs išvaizdos kriterijus, kuris dažniausiai ir būna pagrindinis derybų ramstis, žmogų gali nuvesti prie brandesnių obuolių iš užsienio, nepastebint ne tokių išvaizdžių, bet pigesnių ir ekologiškų Lietuvoje sunokusių obuolių.

Problemiška yra visuomenėje paplitusi nuomonė, kad vietiniai, t. y. natūralūs,  produktai ir ekologiški produktai yra tas pats. Pasakymai „Eco" ir, pavyzdžiui, „Be jokių E" tapę kone sinonimais. Tiesa, abiejų - natūralaus ir ekologiško - auginimo būdų produkcija užpildo turgavietes, o jų prekybos skatinimas turi bendrų teigiamų savybių aplinkai, pavyzdžiui: saugojamas vanduo ir dirvožemis (nenaudojamos sintetinės trąšos ir cheminės medžiagos) ir neteršiama plastikinėmis pakuotėmis. Bene esminis šių auginimo būdų skirtumas yra tas, kad vienu stengiamasi nepakenkti aplinkai, o kitu - ne tik nepakenkti aplinkai, bet ir pagerinti jos būklę, tuo pačiu pagerinant ir kuriamos produkcijos kokybę.


„Natūralu" nėra lygu „ekologiška"
(http://audiovisual.europarl.europa.eu/   nuotrauka)

Atskirti ekologišką produktą neturėtų būti sunku, nes kiekvienas prekeivis su savimi turi turėti „Ekoargos", vienintelės Lietuvoje tokius patikrinimus darančios įmonės, sertifikatą. Tačiau kartais tokius dokumentus turintys žmonės, nors ir baimindamiesi juos prarasti, kartais pardavinėja produktus iš kito daržo. Kitaip yra prekybos centruose, kur galite būti tikri, kad paklausus salėje dirbančios žmogaus, jums bus parodytas tikrai ekologiškas produktas.

Anot „Ekoagros" kokybės vadovo Tomo Demikio, produkcija sertifikuojama po ūkių patikrų ir tam procesui neturi jokios įtakos, ar ji po to realizuojama turguje, parduotuvėje, ar eksportuojama. Dažniausiai daromi pažeidimai - tai paralelinių (tokių pačių) produktų auginimas įprastinėje ūkio dalyje, netinkama augalų kaita ir netinkamos sėklos naudojimas. „Dėl šių pažeidimų ūkininkai netenka teisės realizuoti produktų kaip ekologiškų, nes jie nesertifikuojami. Turguje pats ūkio savininkas gali prekiauti nesupakuotais ekologiškais produktais pateikdamas sertifikatą, o tai jau iššūkis pirkėjui, nes dažnai neskaitoma kas jame parašyta, o tikima prekiautojų žodžiais. Taip kartais galima ir apsigauti... Sveikata pirkdami nerizikuojame, nes visų pirma produktai rinkoje turi būti saugūs - nors pagal teisės aktus pirmiausia atsako gamintojas, tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsakinga už jų produkcijos kontrolę rinkoje. Tai yra niekaip nesusiję su ekologija, nes taikoma absoliučiai visiems produktams", - teigia „Ekoagros" kokybės vadovas Tomas Demikis.

Kaip parodė TNS 2011 m. pirmąjį pusmetį atliktas tyrimas, ekologiškos produkcijos kas antras lietuvis visgi ieško turguose. Apklausus 1819 žmonių paaiškėjo, kad ekologiškų produktų turguje ieško 49,6% apklaustųjų, specializuotose parduotuvėse - 33,9%, prekybos centruose - 32,1%, internete - 2,1%, užsako iš katalogų - 1,1%. Tačiau turint omenyje, kad iš penkiolikos prekeivių, savo produkciją pristatančių kaip ekologišką, sertifikatus teturi trys , galima įsivaizduoti kaip skirtųsi „turguje ekologijos ieškančių" ir „turguje ekologiją perkančiųjų" statistika.

Dažniausiai vienintelė vartotojo, ieškančio iš tikro ekologiškų ir pigesnių produktų vis dar tarp legalumo ir nelegalumo pakibusiuose turguose, išeitis - pažinoti prekybininkus, o pastarųjų prekybinės sėkmės garantas - užtarnautas kliento pasitikėjimas. Tokia situacija stipriai apriboja turgaviečių klientūrą ir vartotojams, neįsitraukusiems į turgaus pasaulį ar neturintiems laiko, kurį galėtų į tai investuoti, užtveria kelią įsigyti ekologiško maisto.

Dėl to vartotojų elgsena čia formuojasi visai kitaip nei prekybos centruose, kur socialiniai gebėjimai jau nebereikalingi - prekybos tinklų įvaizdis ir vartotojų pasitikėjimas kuriamas sunormintomis prekių tvarkymo, darbuotojų elgesio ir kitomis taisyklėmis, garantuojančiomis, kad bet kuriame mieste bus ta pati Maxima, kurioje žmogus ras tą pačią produktų kokybę - geresnę ar blogesnę - ir galės taikyti tuos pačius apsipirkinėjimo modelius.

Kita vertus, žmogus, norintis žengti link aplinkai palankesnio gyvenimo būdo, gali apeiti turgaus minusus ir pasinaudoti jo pliusais. Kiekvienas gali apsibrėžti kokius produktus verta pirkti turguje. Ten, kur taikomos kainos, galioja ir kainos kriterijus, tačiau reikia nepamiršti, kad ekologija yra ne mažesnė vertybė. Todėl kaip nepamirštame paklausti kainos, taip nepamirškime paprašyti parodyti ir „Ekoargos" sertifikato. Užtenka vieną kitą kartą užklausti turgaus ar ūkininkų turgelio prekeivį ir palaipsniui išryškėja tie, kuriais pasitikėti verta.

Pirkdami sveikai užaugintą produkciją iš sąžiningų ūkininkų mes saugome save, remiame smulkųjį verslą ir, kas svarbiausia, skatiname aplinkai palankią ūkininkystę. Negana to, vartotojai, rodydami dėmesį ekologiškai produkcijai, skatina ir pačią „eko" tradiciją. Prekybos centrai dar ilgai bus kapitalistinės ar vartotojiškosios kultūros šventove, todėl turgus iš tiesų gali tapti vieta, simbolizuojančia priešingą polių - žmogišką sąmoningumą ir aplinkai palankų gyvenimo būdą.

Remiant sąžiningus prekeivius, prisidedama ir prie turgaviečių trūkumų mažinimo. Nors teisiškai atsakomybė nustatyta prekeiviams, prekyvietėms ir tarnyboms, nemažesnę atsakomybę turėtų jausti ir vartotojai, nes jų rankose paklausa: jei perkate ekologiškus pomidorus, ūkininkai skatinami ir toliau juos auginti, kitaip tariant - konkretų atsakingą pasirinkimą tiesiogiai atliepia aplinkai palankus gestas.

 

**

Straipsnis yra   Lietuvos vartotojų instituto vykdomo projekto „Aplinkai palankaus gyvenimo būdo skatinimas per tausojantį maisto vartojimą" informacinių straipsnių ciklo dalis. Projektą iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas bei Lietuvos vartotojų institutas. Daugiau informacijos apie projektą galima rasti svetainėje www.tausojantismaistas.lt  

 

Atgal 0

Rašyti komentarą

Įkelkite etiketę

Projektai

  

  

     

 

             ESAME NARIAI 

Apklausos

Kokiomis pardavimo skatinimo priemonėms dažniausiai naudojatės?

Balsuoti Archyvas

Nuorodos