LVI naujienos

2013 04 11

Nepatogi tiesa apie... ŽUVĮ

2012 m. gruodis, straipsnį parengė Daiva Ausėnaitė ir  Dalia Vencevičienė

Gydytojai sako, kad žuvį reikia valgyti. Mokslininkai abejoja aplinkos saugumu ir pateikia modelį, kaip neįrantys toksinai keliauja mitybos grandines. Gamtosaugininkai sako, kad žvejyba kelia daug rūpesčių. Nuošaly, o gal kaip tik šio didelio rato vidury stovi žmogus - pirkėjas, kuris penktadienį vis dar mėgsta valgyti žuvį. Suvokdami šią atsakomybę, tenkančią eiliniam valgytojui, keliame klausimą - kokią žuvį galime rinktis ir kokią įtaką gamtai daro žmogaus noras ją valgyti.
 
Jau seniai pastebėta, kad tie, kurių mityboje vyrauja vadinamoji Viduržemio jūros dieta, t.y., jų mityboje yra daug žuvies, jūros gėrybių, rečiau serga širdies kraujagyslių ligomis bei rečiau nuo šitos sistemos ligų miršta. Būtent todėl JAV Širdies asociacijos ir Europos kardiologų draugijos rekomendacijose akcentuojama, kad Omega 3 riebiųjų rūgščių naudojimas pirminei profilaktikai, kitaip sakant, kad žmogus nesusirgtų, yra būtinas.
  • Omega 3 polinesočiosios riebalų rūgštys padeda palaikyti normalią širdies veiklą, sumažina insulto tikimybę.
  • Mažina cholesterolio kiekį kraujyje, saugo kraujagyslių sieneles nuo aterosklerotinių plokštelių susidarymo.
  • Kraujagyslės tampa elastingesnės, mažėja kraujospūdis, skystėja kraujas, mažėja "blogojo" cholesterolio kiekis kraujyje.
  • Polinesočios riebalų rūgštys lėtina senėjimo procesus, sąlygoja hormonų ir fermentų sintezę.
Omega 3 vartoti taip pat sveika dėl jų teigiamo poveikio sąnariams, smegenų veiklai, akims. Tad žinodami, jog žuvis yra puikus Omega 3 riebiųjų rūgščių šaltinis, galėtume ja mėgautis ne tik penktadieniais. Tačiau šioje vietoje aplinkos apsaugos ekspertai pataria būti budriems.

Mokslininkai perspėja - žuvis kaupia sunkiuosius metalus

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Ekologinės fiziologijos ir toksikologijos sektoriaus darbuotojai mokslininkai dr. Nijolė Kazlauskienė ir dr. Gintaras Svecevičius, tiriantys kaip toksinės medžiagos veikia žuvis, sako, kad žuvis parduotuvėje jie renkasi labai atidžiai ir mano, kad Lietuvoje trūksta informacijos, kaip ir iš kur žuvis patenka į prekybos centrus, ar laikomasi gyvos žuvies laikymo sąlygų. „Niekada neperkame gyvos žuvies, kuri būtų pažeista, jos šonuose matytųsi žaizdos. Tokios žuvies mėsa nebus skani ar sveika", - sako N. Kazlauskienė. Tačiau ir tai nėra pagrindinė priežastis, lemianti rinkis žuvį, ar ne. Pasak mokslininkų, labai svarbu, kokiuose vandenyse žuvis gyveno, nes žuvis - gyvūnas, kaupiantis daugiausia sunkiųjų metalų. O šiuo metu jau sukaupta pakankamai duomenų, įrodančių sunkiųjų metalų pertekliaus neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui.

Pasak dr. G. Svecevičiaus, Baltijos jūra yra viena užterščiausių jūrų pasaulyje. „Baltijos jūra yra uždara jūra. Į ją viskas suteka ir niekas neišteka. Aplink ją įsikūrusios išsivysčiusios šalys, kurios dabar bando susitarti, kaip kiekviena gali mažinti taršą", - sako dr. G. Svecevičius. Mokslininko teigimu, kartu su pramonės ir karo metais palaidotomis atliekomis palaidoti toksinai veikia jūros florą ir fauną, o dėl mitybinės grandies patenka ir į žmogaus organizmą.

 „Paprastai žuvyse kaupiasi tiek organinės, tiek neorganinės kilmės teršalu. Neorganinės kilmės - sunkieji metalai, organinės kilmės junginiai - chloro organiniai junginiai, polichlorinti bifenilai, dioksinai ir persistentiniai pesticidai. Organinių teršalų vandenyje būna mažai, reikia labai galingos aparatūros, kad juos aptiktume, bet, mūsų nelaimei, jie sėkmingai kaupiasi organizmuose - žuvyse, ypač Baltijos jūros žuvyse. Vidaus vandenyse mes tokios problemos neturime, o Baltijos jūroje ši problema egzistuoja ir yra labai opi. Toksinės medžiagos keliauja mitybos grandinėmis. Kaip manote, iš kur atsirado ruonių nevaisingumas? Ruonis minta žuvimi, jis yra aukštesnėje mitybinės grandiens pakopoje ir kaupia dioksinus bei minėtus bifenilus, persistentinius pesticidus. Jie tirpsta riebaluose, todėl žuvies riebaliniame sluoksnyje jų  daugiausia ir susikaupia. Be to, tai yra kancerogenai ir mutagenai. Todėl ir Baltijos jūroje pagautos žuvies taukai gali padaryti daugiau žalos nei bus naudingi. Švedai siūlo Baltijos jūros žuvų nevalgyti vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir besilaukiančioms moterims. O darbingo amžiaus suaugusiems žmonėms rekomenduoja Baltijos jūroje pagautą žuvį valgyti ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę. Manytina, kad saugiausia žuvis yra ta, kuri gyvena vandenynuose, švariuose ežeruose ar upėse", - pasakoja dr. G. Svesevičius ir pabrėžia mitybos grandinės svarbą toksinų kelionei iki žmogaus organizmo. Pavyzdžiui, norvegai iš žuvų kaulų daro miltus, kuriais maitina auginamas lašišas. Taigi auginamos maistui lašišos gauna papildomą sunkiųjų metalų dozę.

Mokslininkas pastebi, kad žuvies nevalgome kelis kartus per dieną ir septynias dienas per savaitę, todėl toksinų kiekis maiste neviršija leistinos normos. Kitas svarbus veiksnys, kurį pasak dr. G. Svecevičiaus turime žinoti, yra tai, kad įvairios žuvys labai skirtingai kaupia sunkiuosius metalus. „Mažiausiai metalų pasisavina žuvies raumenys. Daugiausia kenksmingų junginių lieka žuvies kauluose, žiaunose, pelekuose ir kepenyse, tai yra tose dalyse, kurių mes nevalgome", - sako mokslininkas.

„Paprastai dauguma tų sunkiųjų metalų yra būtini žmogaus organizmui. Tiek mažas kiekis vario, tiek cinko yra būtini žmogui. Kadmis ir gyvsidabris - ne", - sako jis. Tačiau Baltijos jūra yra per daug užteršta, kad būtų galima manyti, jog žuvies raumenyse leistina sunkiųjų metalų koncentracija neviršija normos.

Lietuvos vidaus vandenys švarūs, tačiau ne visi

Pasak dr. Nijolės Kazlauskienės, dauguma Lietuvos upių ir ežerų yra švarūs, tačiau yra keletas vietų, kuriose padidėjęs sunkiųjų metalų kiekis. Pavyzdžiui, ypač užterštas vanduo tose vietose, kur išeina nuotekų vamzdžiai, buitinės ir lietaus kanalizacijos, netoliese stūkso pramonės gamyklos. Lietuvos upėse, ežeruose ir kituose telkiniuose aptinkama sunkiųjų metalų: cinko, vario, nikelio, chromo, švino, kadmio, gyvsidabrio. Mokslininkė pataria atkreipti dėmesį į šiuos Lietuvos vandens telkinius:
  • Normas viršijančio nikelio aptinkama Elektrėnų mariose ir kituose vandens telkiniuose bei upėse nuo Elektrėnų Kauno link.
  • Pro Elektrėnų elektrinės kaminus nikelis iškeliauja ir priklausomai nuo oro sąlygų išplinta aplinkoje.
  • Nikelio yra kai kuriose Nemuno vietose, Dysnos poslėnyje, Šventojoje.
  • Marčio ežere, šalia Telšių, sunkiųjų metalų koncentracija dėl plėtojamos odos perdirbimo pramonės taip pat gerokai per didelė.
  • Cinko randama tuose telkiniuose ir upėse, kur buvo įsikūrusios galvaninių elementų gamyklos.
  • „Tiksinti bomba" tyvuliuoja šalia Šiaulių - tai Švedės tvenkinys, kitaip vadinamas Ginkūnų, arba Malavėnų, tvenkiniu. Šiame tvenkinyje kai kurių sunkiųjų metalų koncentracija normas viršija nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Šalia tvenkinio yra Kairių sąvartynas, kuriame palaidota įvairių cheminių medžiagų. Jų su krituliais patenka į šalia esantį tvenkinį ir neišvengiamai - į gruntinius vandenis. Paėmus bandinius paaiškėjo, kad sąvartyno filtrate yra visa Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Kilometro spinduliu aplink sąvartyną neteko matyti nei vieno paukščio. Šiame tvenkinyje pagautos žuvies nerekomenduoja valgyti.
  • Žuvies gaudyti nepatariama ir netoli Klaipėdos uosto, Nevėžio upėje šalia Panevėžio.
  • Vienu nešvariausių ežerų Lietuvoje galima laikyti Drūkščių ežerą, kuris nuo 1983 metų aušino vieną, o nuo 1987 metų du Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Sunkieji metalai niekur nedingsta, jie nesuyra. Jie į žmogaus organizmą patenka per mitybos grandinę. Baisūs dalykai pradeda darytis tada, kai užterštas dumblas sujudinamas. Tada nuodingos medžiagos vėl pasklinda po visą telkinį ir tik po kurio laiko nusėda, bet per tą laiką toksinės medžiagos spėja susijungti ir keliauti toliau. Laimė, šiame ežere mažai žuvies.
Metaloorganiniai junginiai yra daug toksiškesni, todėl, patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Dr. N. Kazlauskienei pritaria ir jos kolega dr. G. Svecevičius. Pasak jo, išsivysčiusios pasaulio šalys skiria daug dėmesio tokiems junginiams, kuriuos vadina polichlorinti bifenilai, nustatyti. „O Lietuvoje, galima sakyti, tokių junginių nėra, nes neturime jiems nustatyti reikiamos aparatūros", - ironiškai šypteli mokslininkas.

Gamtos saugotojai susirūpinę - žuviai sunku pasislėpti

Eilinio vartotojo „galvos skausmas", ieškant skanios ir sveikatai nepakenksiančios žuvies, yra tik menkutis nepatogumas palyginus su gamtos apsaugos specialistų kasdien jaučiama bei didėjančia baime prarasti ištisas žuvų rūšis. Europa yra apsupta jūrų, kurios yra vienos produktyviausių pasaulyje. Tačiau paskutiniu metu žuvies sugaunama daugiau nei jūros ar vandenynai spėja „užauginti". Nors žvejybą ir imta reguliuoti, žuvies išteklių pereikvojimo tai nesustabdė: Europoje komercinių žuvų rūšių yra išgaudoma 88 proc. daugiau nei leidžia kvotos - vadinamasis maksimalus tausią žvejybą užtikrinantis sugaunamos žuvies kiekis. Beveik trečdalis žuvų rūšių išgaudytos tiek, kad, vargu, ar jų ištekliai kada nors atsikurs net ir visiškai nutraukus šių žuvų žvejybą.

Kituose žemynuose situacija labai panaši. Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) apskaičiavo, kad 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti ir dar 28 proc. - pereikvoti arba gerokai sumažėję. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad jei dabartinės žvejybos ir žuvies suvartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų vandenynuose neliks jau 2048 metais. Tyrimų duomenimis, pakanka vos 10-15 metų nuo didelių žvejybos laivų atsiradimo regione, kad žuvų ištekliai jame sumažėtų iki 80 proc. „Toks intensyvus žuvies gaudymas, koks vyksta šiuo metu, yra vienas didžiausių iššūkių pasaulio ekosistemoms", - įsitikinęs Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Jis pabrėžia, kad dabartinę situaciją lėmė technologijų tobulėjimas ir masiška žvejybos plėtra per pastaruosius 50 metų. Žuvininkystės sektoriuje įvyko nemažai technologinių pasikeitimų, dėl kurių žmogus žuvį pradėjo gaudyti labai efektyviai. Išskiriant pagrindinius technologinius pokyčius galima būtų įvardyti tai, jog galingi varikliai pakeitė bures; laivų matmenys smarkiai padidėjo; stiprus ir ilgaamžis plastiko pluoštas pakeitė natūralų pluoštą (tinklai yra ilgaamžiai, nunešti audrų ar dėl kitų priežasčių pamesti, jie dar ilgai „žvejoja" žuvis); laivuose įrengti žuvies šaldymo bei perdirbimo skyriai suteikia galimybę daug ilgiau būti atvirame vandenyne; žuvims vandenynuose surasti pasitelkiami lėktuvai, echolotai (sonarai) ir net dirbtiniai žemės palydovai (taip didelės žuvininkystės įmonės ieško verslinių žuvų tuntų vandenynuose) ir t. t.

Kiekvieną dieną didžiulis verslinės žvejybos laivynas pastato tūkstančius kilometrų stiprių, žuvims nematomų tinklų, gaudo žuvį dideliais velkamais dugnu tralais (jie yra tokio dydžio, jog galėtų talpinti 12 keleivinių lėktuvų), taip pat išmeta tūkstančius kilometrų ūdų - „patobulintų meškerių", kur ant ilgų virvių pritvirtinama dešimtys tūkstančių kabliukų. Visi šie pokyčiai neišvengiamai daro įtaką žuvų ištekliams pasaulio vandenynuose.

Viena iš pagrindinių verslinės žvejybos problemų, kuri prisideda prie išteklių mažėjimo - „netyčia" pagautos žuvys, paukščiai ar kiti gyvi organizmai, kurie išmetami atgal į jūrą ir dažnai nebeišgyvena. Tai vadinamoji priegauda. Atgal į jūrą išverčiamos žuvys, kurioms žvejybos laivas nebeturi kvotų, taip pat komerciškai mažiau vertingos ar nepaklausios bei mažos žuvys. Pasitaiko paukščių, vandens žinduolių bei kitų komerciškai nevertingų organizmų. Priegaudos mastai jūrose didžiuliai: vien Šiaurės Rytų Atlante per metus į jūrą išverčiama daugiau nei milijonas (1 332 000 ) tonų, arba apie 13 proc. visos šioje teritorijoje sugaunamos žuvies.

Žuvies ištekliams mažėjant, vis didesnę laimikio dalį sudaro jaunos, dar neneršusios žuvys. Dėl tokių žuvų gaudymo sumažėja neršto efektyvumas ir mastai, taigi, sumažėja ir būsimi laimikiai.

Žuvininkystę žlugdo subsidijos ir nelegali žvejyba

Per šimtmečius žvejai vyko į tolimus vandenis gaudyti žuvies. Jau 1575 metais Europos laivai gaudė menkes Naujajame pasaulyje, prie Niūfaundlendo krantų (dabartinės Kanadoje vandenyse). 1970 metais dauguma jūrinių valstybių įsteigė 200 jūrmylių išskirtines ekonomines zonas (IEZ) - iš dalies siekdamos apsaugoti vietinius žvejybos sektorius. Tai reiškia, kad užsienio laivai turi derėtis su atitinkama šalimi, kad gautų teisę žvejoti jų vandenyse.

Tačiau tik praėjusio šimtmečio pabaigoje visoje šioje per kelis šimtmečius susiklosčiusioje žvejybos sistemoje atsirado nauja viską iškraipanti dedamoji - subsidijos žvejams. „Vienas iš didžiausių nykstančios žuvų ekosistemos kaltininkų yra subsidijų ir paramos sistema žvejams. Šiuo atveju pinigai duodami ne tam, kad žvejai nežvejotų, o tiems, kurie žvejoja. Jiems subsidijuojami degalai, įrangos atnaujinimas. Dėl šios sistemos žvejai gali ir toliau žvejoti, net jei jų veikla ir neneša pelno", - sako R. Staponkus.

Oficialiai šie pinigai yra skirti norint pasiekti teigiamų rezultatų, įskaitant žvejų bendruomenių išlikimą. Tačiau, anot Pasaulio gamtos fondo (WWF) 2001 m. ataskaitos apie pasaulio žvejybos subsidijas, skiriami pinigai dirbtinai padeda išsilaikyti žvejybos įmonėms, kurios be paramos būtų priverstos pasitraukti iš šio sektoriaus.  „Jeigu žmonės nustotų taip masiškai žvejoti, žuvies kiekis atsikurtų savaime. Vandenų ekosistemose egzistuoja natūralūs cikliški procesai. Vienos žuvies padaugėja, kitos sumažėja. O subsidijų sistema, palaikanti tokią didelę žvejybos flotilę, šiuos svyravimus sutrikdo. Čia mūsų mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas", - sako Nerijus Zableckis, Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius.

Kita didelė problema - nelegali, nedeklaruojama ir nereguliuojama žvejyba yra plačiai įsišaknijusi problema ne tik Lietuvoje, bet ir beveik visoje Europoje bei daugelyje pasaulio vietų, nes didelėse akvatorijose yra sunku reguliuoti vykdomą veiklą ir susekti pažeidėjus. Neteisėta žvejyba yra laikoma tokia žvejyba, kurios metu yra pažeidžiami įstatymais ir teisės aktai, šalies ar tarptautiniai susitarimai, kai nuslepiama informacija apie sugautus laimikius nuo atitinkamų institucijų bei kai žvejojama tokiais būdais, kurie kenkia jūrų gyvūnų rūšims ir ekosistemoms.

Manoma, kad apie 30 proc. sugaunamos žuvies pasaulyje yra sužvejojama nelegaliai. Ši nelegali veikla užkerta bet kokius kelius įtvirtinti tausiai žvejybai. Kai nežinodami arba sąmoningai perkame nelegaliai sugautą žuvį, tiesiogiai prisidedame prie žuvų išteklių nykimo. Tai nėra būdas tiesiog apgauti valstybę - daug labiau nuskriaudžiame save ir ateities kartas. Taigi, renkantis ir perkant žuvį bei kitas jūros gėrybes, itin svarbu žinoti ir domėtis, kur ir kokiu būdu žuvis buvo sugauta.
 
Amerikoje sukurtas sertifikatas - Marine Stewardship Council sertifikatu (MSC) - skirtas žymėti gamtai nekenksmingus žuvies produktus.
 
 

Šis nepriklausomas ženklinimas vykdomas jau daugiau nei 10 metų, per kuriuos užregistruota daugiau nei 2000 sertifikuotų produktų iš 42 sertifikuotų žvejybos įmonių, kurios gali naudoti MSC logotipą. Šis sertifikatas pripažįstamas pasauliniu mastu. Lietuvos prekybos tinkluose jau taip pat atsiranda šiuo ženklu pažymėtų žuvies produktų.

Lašišos ir tvenkinių augintiniai

Daug keblumų pirkėjui gali iškilti, kai jis nusprendžia įsigyti lašišos. Ką turėtume žinoti apie šią žuvį? „Lašišų būna įvairių. Geriausia būtų rinktis sertifikuotą lašišą MSC sertifikatu, kuri yra pagauta prie Aliaskos krantų. Aišku, čia susiduriame su kita problema - transportavimo. Kiek ekologiška yra tokį atstumą atgabenti žuvį, tačiau jos ištekliai ten yra dideli ir gerai prižiūrimi. Baltijos lašiša įrašyta į Raudonąją knygą. Visai tikėtina, kad jos galite nusipirkti žvejų turguose ar parduotuvėje, bet geriau jos nesirinkti.
Jei kalbėtume, apie dirbtinai veisiamas lašišas, tai čia jau pirkėjų sprendimas. Jų Skandinavijos ūkiuose auginama labai daug. Jos šeriamos produktais, pagamintais iš kitų žuvų, pavyzdžiui, šprotų, silkių, ančiuvių. Kitaip tariant, vienas žuvis gaudome, mažime jų išteklius, tam kad sušertume kitoms žuvims. Ar tai protinga? Ir jų maistinė vertė mažesnė, be to, ten, kur tokia žuvis auginama, kyla ekologinių problemų - tose vietose dėl žuvų parazitų mažėja natūrali lašišų populiacija. Kadangi fermose yra daug suaugusių žuvų, jos turi daug parazitų. Ūkiai dažniausiai įsikūrę upių žiotyse, todėl, kai paaugusios lašišaitės migruoja iš upių į jūrą, jos apsikrečia parazitais, pasklidusiais iš šių ūkių, kuriems jaunos lašišos nebūna atsparios. Taip pat tose vietose pasireiškia taršos problemų.

Mažiausiai aplinkai kenkia uždaro tipo ekologiniai žuvų ūkiai. Tokių ūkių vanduo neišeina į aplinkinius vandenis arba yra filtruojamas. Tačiau tokie ūkiai reikalauja didelių investicijų, nes reikia juos valyti, priešingu atveju,  tvenkinys uždumblės. Uždarose sistemose auginami šamai, erškėtai, plačiakakčiai karpiai. „Nors manoma, kad žuvis turi labai mažą skausmo slenkstį, tačiau matyti, kad žuvys nesijaučia gerai žuvų fermose. Jos nukramto viena kitai pelekus. Todėl visą dirbtinai užaugintą žuvį mes rekomenduojame rinktis atsargiai ir labai gerai pagalvoti prieš jas įsigyjant", - sakė Lietuvos gamtos fondo specialistas R. Staponkus. Geriausia, kai žuvis yra žvejojama natūraliai su meškere, tačiau ne per dažnai.

KOKIĄ ŽUVĮ VALGYTI?

Keli patarimai pirkėjui, saugančiam aplinką:
- Pasidomėkite, kur žuvis ar jūros gėrybės buvo sugautos ar užaugintos.
- Nepirkite mažų (jaunų) žuvų. Labai svarbu leisti žuviai bent kartą išneršti prieš ją sugaunant. Jei perkate jauną, mažo dydžio žuvį, tikėtina, kad ji nebus nei karto išneršusi. Pabandykite ką nors nauja. Pirkite įvairią žuvį ir taip leiskite atsikvėpti populiariausioms ir labiausiai išgaudytoms žuvims, pavyzdžiui, tunui.
- Venkite pirkti giliuose vandenyse gyvenančių žuvų. Jos auga lėtai, tad šių žuvų ištekliai yra itin jautrūs pakartotiniam gaudymui, žvejyba labai silpnai reguliuojama.
- Nepirkite nykstančių žuvų. Ieškokite vietinių gausių žuvų rūšių - taip paremsite vietos verslą, o ir žuvis greičiausiai bus šviežesnė ir kokybiškesnė.
- Klausinėkite pardavėjų ir nenusivilkite, jei negausite atsakymų. Jūsų klausimai gali paskatinti žuvininkystės verslo atstovus domėtis ir į parduotuves tiekti gausesnes ir tvariai gaudomas žuvų rūšis.
- Nepirkite lietuviško ungurio, oto, atsisakykite daugumos mėgstamų jūros lydekų ir ešerių, nes jų ištekliai yra pereikvoti.
- Vartokite mažiau krevečių, nes jų žvejyba visgi nusižengia tausojančios žvejybos principams.
- Baltijos lašiša įrašyta į Raudonąją knygą. Visai tikėtina, kad jos galite nusipirkti žvejų turguje ar parduotuvėje, bet geriau jos nesirinkti.

Keli patarimai pirkėjui, saugančiam sveikatą:
- Saugiausia sveikatai žuvis - pagauta vandenynuose, švariuose ežeruose ar upėse.
- Venkite vartoti žuvį, pagautą Baltijos jūroje. Ši jūra yra viena užterščiausių pasaulyje.
- Geriausia būtų rinktis žuvį sertifikuotą MSC sertifikatu.
- Niekada nepirkite gyvos žuvies, kuri būtų pažeista, jos šonuose matytųsi žaizdos.
- Neverta pirkti tilapijų ir pangasijų. Dirbtinai auginamos šios žuvys su maistu gauna nemažai medikamentų.
- Pirkdami lašišą, rinkitės tą, kuri pagauta prie Aliaskos krantų, arba - iš uždaro tipo ekologinio žuvų ūkio.
- Iš uždarose sistemose auginamų žuvų rekomenduojami šamai, erškėtai, plačiakakčiai karpiai.
- Stenkitės nevartoti plėšrių žuvų, nes jos sunkiųjų metalų ir kitų toksinų sukaupia daugiausia.
- Stenkitės vengti riebios žuvies, nes žuvies riebaliniame sluoksnyje kaupiasi daugiausia dioksinų, bifenilų bei persistentinių pesticidų, kurie yra kancerogenai ir mutagenai.
- Jei visgi ryžtatės valgyti Baltijos jūroje pagautą žuvį, darykite tai ne dažniau nei kartą per savaitę, o vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir besilaukiančioms moterims šios žuvies visgi neduokite.
- Venkite išdarinėtos žuvies bei jos produktų. Tokios žuvies apdorojimo procese yra naudojami cheminiai junginiai (pvz., tirpdantys kaulus, suteikiantys norimą atspalvį ir pan.), kurie taip pat gali kenkti jūsų sveikatai.


 
Atgal 0

Rašyti komentarą

Įkelkite etiketę

Projektai

  

  

  

     

 

             ESAME NARIAI 

Apklausos

Kokiomis pardavimo skatinimo priemonėms dažniausiai naudojatės?

Balsuoti Archyvas

Nuorodos