Straipsniai

2013 06 13

Sunki arbatos kaina (Karolina Tišikaitė)

Karolina Tišikaitė (Kauno moksleivių techninės kūrybos centro Jaunųjų žurnalistų studija, vadovė Liudmila Kazlauskienė)

Daug pasakojama apie nežmoniškas sąlygas arbatos plantacijose. Vieno reportažo metu per televiziją mačiau vaizdą, kuris mane sukrėtė ir privertė susimąstyti. Galbūt daugelis iš Jūsų net neįsivaizduoja, koks sunkus arbatos rinkėjų darbas. Noriu Jums atpasakoti reportažą, kuris privers nelikti abejingiems „fairtrade" judėjimui.

Televizijos reportaže mačiau darbą Aukštikalniuose išsidėsčiusioje arbatos plantacijoje Indijos Keralo valstijoje. Fabrikas yra apie 1800 metrų virš jūros lygio.

Jaunos merginos vos tik auštant apie 4 valandą ryto išeina į plantacijas. Prasideda ilgas, monotoniškas rankų darbas. Viskas daroma rankomis, be mašinų, pagal visas taisykles. Pirma nurenkami 2 viršutiniai jauni lapeliai ir pumpuras. Pripažįstama, kad geriausia arbata surenka tik rankiniu būdu, nepaisant į darbo efektyvumą ir jaunų moterų išnaudojimą. Skinant arbatą mechanizuotai, ji bus ne tokia kokybiška. Pirma, mašina nuskins ir smulkius arbatkrūmio lapelius. Antra, neužtikrins kad būtų nuskintas visas pilnai lapelis, todėl neužtikrinama viso proceso kokybė. Todėl ten, kur skinama arbata mašinomis, ji patenka į prastesnės kokybės rūšis.

Merginų darbas nėra pavydėtinas. Ir, švelniai tariant, nelengvas, netgi sudėtingas. Kepinant karštai Indijos saulei tiesiog sunkus ir alinantis, reikalaujantis tikslaus elgesio su švelniais arbatos lapeliais. Tam nelabai tinka vyriški pirštai, dėl to arbatos rinkėjai Indijoje beveik visada yra moterys. Nors yra ir kita priežastis- vyrai Indijoje gana tingūs.  Moterys daugiau linkusios atlikti monotoniškus darbus. Taip ar kitaip, reportažo metu mačiau, kad moterys - rinkėjos viso darbo metu nenukrito ūpas, jos netgi sugebėjo pokštauti ir juoktis.

Nurinktus arbatos ūglius rinkėjos deda į specialius maišus, pritvirtintus ant galvos. Arbatos krūmai yra išdėstyti  kalnų aukštikalnėse. Darbo proceso metu rinkėjoms nuolat reikia judėti stačiais šlaitais tai į viršų, tai į apačią. Visą merginų darbo procesą griežtai stebi vietinis pilvotas prižiūrėtojas - menedžeris.

Iš tikrųjų be alinančios saulės ir monotoniško darbo, arbatos rinkėjai turi ir kitą problemą. Tai dėlės. Jų daug. Ir vasarą, ir pavasarį. Todėl tereikia pastovėti tik kelias sekundes ant drėgno takelio arba, dar blogiau, įlįsti į kokius krūmus, kai iškart keli įkyrūs padarai užsiropščia ant sportbačių, ant kojinių ir stengiasi įkąsti viską, ką tik galima. Bet čia, beje, žmonės kantrūs ir prie visko pripratę. Ten kur baltas žmogus būtų su siaubu rėkęs ir stengęsis nuo savęs nusimesti bjaurias dėles, indai juos tingiai nuo savęs nuima ir nė nerodo jokio pasidygėjimo. Taip ir tos arbatos rinkėjos abejingai žvelgia į įkyrius šliužus. Kai kurios iš jų nešiojasi šakeles, su kuriomis lengviau yra nukrapštyti tas siurbėles.

Pripildžiusios pritvirtintus visus prie savęs pririštus maišus arbata, rinkėjos nusileidžia žemyn takeliais, vingiuojančiais tarp šlaitų prie fabriko prieigų. Kiekvieno tokio maišo svoris gali būti 20-23 kg. Nusileidusios moterys kantriai laukia savo prižiūrėtojo. Pagaliau pasirodo ir jis. Prie jo iškart išsirikiuoja eilė rinkėjų su surinkta arbata. Dabar prižiūrėtojo užduotis- atidžiai pasverti kiekvieną maišą, tiksliau stebėti skaičių ant svarstyklių. Viską daro jo padėjėjas. Jis periodiškai kažką murmėdamas po nosimi ir žvelgdamas į aplinkinius kaip į niekingus padarus, pagaliau užrašo duomenis į specialią knygutę. Tada paskaičiuoja kiek kas šiandien uždirbo.

Už tokį alinantį darbą arbatos plantacijose moka ne daugiau 3 dolerių į dieną. Bet tai yra dideli pinigai Indijoje. Jie leidžia pastatyti nors kokį namelį, nusipirkti šiltų drabužių ir malkų, nes čia naktimis temperatūra nukrenta iki 5 laipsnių, auginti ir auklėti vaikus.

Štai viena diena  Maivat Vali plantacijos, esančios 210 km nuo Kolombo. Plantacijose dirba 1300 darbininkų. Visi jie gyvena plantacijos teritorijose nežmoniškomis sąlygomis. Kiekvienai šeimai skirtas kambariukas liliputo dydžio 4x6 metrų. Tokį gyvenamą būstą Pietų Indijoje įtvirtino dar anglijos kolonizatoriai. Šie mažyčiai kambariukai atskirti plytų, o kartais ir polietileninėmis pertvaromis.

Darbuotojai, o tarp jų daugiausiai moterys negauna pakankamo išsilavinimo. Jos, pasimokiusios iki 4 klasių yra visos beraštės. Toliau už mokslą mokėti nėra kuo . Arbatos rinkėjos diena prasideda 4.30-  kėlimasis ir silpni pusryčiai. Ir tai tada, kai darbas prasideda 7.30. Darbininkų vaikai priversti eiti  į mokyklas pėsčiomis. Moterys neturi už ką sumokėti vaikų kelionę autobusu. Su savimi į mokyklas mamos vaikams duoda gabalėlį duonos ir ryžių. Stiklinę pieno jie gali sau leisti išgerti tik ryte.

Ne per seniausiai Prancūzijos spaudos pranešimų agentūra (AFP) pranešė, kad Šiaurės Vakarų Indijoje arbatos plantacijos darbininkai užmušė viršininką ir jo žmoną. O po to jį dalimis suvalgė. Tūkstančiai darbininkų apsupo namą, kuriame gyveno viršininko šeima ir jį padegė. Kad nesudegtų gyvi, viršininkas ir jo žmona išlėkė iš namų, čia jų ir laukė nuosprendis. Policijos duomenimis, susidorojime dalyvavo 15 žmonių. Kruvino sukilimo priežastis, kaip manoma, blogos darbo sąlygos. Plantacijose už darbą labai mažai moka. Darbininkų teisės neginamos. Gyventi jiems irgi tenka lūšnose. Kibirkštį susidorojimui įžiebė šeimininko įsakymas iškeldinti iš gyvenamo būsto 10 darbininkų.

Nauja Šri-Lankos valdžia daro kai kuriuos žingsnius, gerindama siaubingas arbatos pramonės darbininkų gyvenimo sąlygas. Prezidentas Machind  Ražapaks pradėjo vykdyti naują socialinę programą, nukreiptą į sveikatos apsaugą, švietimą, plantacijos darbuoto gyvenimo sąlygų pagerinimą,  prieigą prie geriamo vandens, darbininkams nemokamo transporto suteikimo.

Atgal 0

Rašyti komentarą