Straipsniai

2013 06 13

Septyngalvis reklamos slibinas prieš mažąjį riterį (Simona Bakanauskaitė)

Simona Bakanauskaitė (Varėnos raj. Merkinės Vinco Krėvės gimnazija, vadovė Asta Tarailienė)

Įsijungus televizorių, didelė tikimybė, kad visų pirmą išvysi ne filmą ar laidą, kurios laukei, o susidursi su spalvinga, skambia ir greit į protą įsibraunančia reklama, kurią nesąmoningai įsiminsi ir nešiosiesi su su savimi ilgą laiką, nei pats to nesuvokdamas. Mūsų žydrieji televizorių ekranai mirgėte mirga nuo reklamos gausos, bet ar kada pagalvojome, kokią įtaką ši reklama daro mums, kai renkamės maisto produktus? Atrodo, kad pamačiau, numojau ranka ir tiek. Reklama sužaidė savo žaidimą ir dingo. Deja, taip nėra. Reklama apnuodija kiekvieną protą būtent tuo metu, kai kreipi į ją mažiausiai dėmesio ir galvoji, jog ji visai nereikšminga. Skambūs pavadinimai, linksmos melodijos, džiugūs balsai ir plačios šypsenos slepia priešą, tykiai sėlinantį link ir įsitvirtinantį mintyse it kokia uždelsto veikimo bomba, sprogstančia tuo metu, kai stoviniuoji parduotuvėje, tarp lentynų, lūžtančių nuo prekių gausos. Po susitikimo su reklama, rankos parduotuvėje dažniausiai kone automatiškai tiesiasi link to, ką nejučiomis įsisavinome.

Vieni žmonės, išvydę reklamą, sugeba įžvelgti jos klastą ir išsinarplioti iš pinklių, kurias spendžia gamintojai bei pardavėjai, bet yra ir tokių, kurie nepastebi jų tykančio pavojaus ir stačia galva neria į margumynų liūną. Šiuo klausimu ypač neatsparūs jaunesnio amžiaus vaikai. Jiems pakanka pamatyti dailiai surežisuotą reklamą, kurioje netrūksta animacinių elementų ir tada prasideda prašymas, peraugantis į zirzimą, o galiausiai ir į isterijos priepuolį, rekalaujant nupirkti būtent tą ledų porciją ar būtent tuos, avižinius dribsnius. Kai kurie tėvai atsilaiko prieš mažųjų ,,terorą‘‘ ir perka patikimus produktus, kurie nėra išlinksniuoti kiekviename televizijos kanale, o kiti, nenorėdami pernelyg kvaršinti galvos, išpildo vaikų prašymus ir nuperka jiems tai, ko šie užsigeidžia. Taip ir prasideda užburtas ratas. Vaikas pamato reklamą, reikalauja tėvų nupirkti produktą, kurį jam įpiršo gražučiai vaizdai, regėti ekrane, tėvai produktą nuperka, vaiko užgaida išpildoma ir šis toliau sėkmingai skęsta reklamos jūroje, kol tuojau vėl užkimba ant blizgaus jauko ir štai, trukt už vadžių - vėl iš pradžių.

Į reklamos spąstus neretai pakliūna ir suaugusieji, ypač tie, kurie stokoja savišvietos ir dėmesio tam, ką deda į burna ir kuo ,,varo‘‘ savo variklį įtemptame gyvenimo greitkelyje. Po darbų įsijungia televizorių, perbėga per kanalus, dešimtyje iš penkiolikos sutikdamas reklamas ir žiūrėk, tuoj kažkuria iš jų susidomi. Juk jeigu rodo per televizorių, reiškia, kad prekė gera. Turi būti gera ir ne kitaip! Argi koks netikėlis, siūlantis visiška šlamštą, sugebėtų įpirkti reklamą? Nesąmonė. Į televiziją patenka tik geriausieji (dėl šito galima ginčytis ir ginčytis, bet tai jau kita tema). Televizija turi tokią stiprią įtaką žmonių nuomonei ir pasirinkimams, kad joje pateikiama reklama yra vienas iš pačių puikiausių būtų pritraukti pirkėją, nesvarbu ar jis universiteto dėstytojas ar statybininkas, svarbiausia, kad susidomėtų ir pirktų pirktų pirktų, net jei tai tikrų tikriausias jovalas, kuriuo nešertų nei viską šlamščiančios kiaulės. Reklamos dėka ne vienas žmogus tampa ir ta pačia kiaule, vaikštinėjančia ant dviejų kojų ir turinčia pustuštę puodynę ant pečių.

Kur yra pigi, melą į akis pučianti reklama, ten būtinai turi pasitaikyti ir priešingybė, nedrąsiai sakanti mums tiesą. Na, neteko susidurti su tokiu pardavėju, kuris sakytų, kad ,,gal visgi geriau jūs šio produkto atsisakykit, jis prastas, nieko gero neduos, tik apnuodys‘‘ bet užtat yra gausybė mokslininkų, gydytojų ir kitų, patikimų žmonių, kurie drąsiai rėžia tiesą į akis ir nebijo papasakoti apie vienokio, ar kitokio maisto žalą mūsų organizmams. Jie skatina žmones atsakingai rinktis maistą, domėtis priedais, įeinančiais į sudėtį ir nepasikliauti vien reklama, persekiojančia mus kiekviename žingsnyje. Išjungsi televizorių, atsiversi laikraštį, o ten - še tau, kad nori, dar viena reklama, klykianti ryškiomis, raudonomis raidėmis ir iliustracijomis. Numesi šalin laikraštį, prisės prie kompiuterio, o ten žiūrėk, vėl virš skaitomo straipsnio tuoj iššoks reklama, postringaujanti apie pačias skaniausias picas ar gaiviausius gėrimus. Žmonės, pasisakantys už ekologišką ir sveiką maistą, lyg kokie šarvuoti riteriai išbaido reklamų slibinus ir kapoja jiems galvas be jokio gailesčio, nors ir žino, kad ši kova nėra lygi.

Akivaizdu, kad reklama daro milžinišką įtaką vartotojų pasirinkimui ir toji įtaka neatlieka teigiamo vaidmens. Reklama suteikia žmonėms klaidingą informaciją, meluoja ir viso labo siekia naudos gamintojams bei pardavėjams. Nebūtų taip piktai, jeigu susidurtume su tokiomis žiniomis, kurios reklamuoja  ekologiškus, sveikus ir organizmo nežalojančius produktus, dėl kurių kokybės nereikia dvejoti ir svarstyti, valgyti, o gal geriau sviesti į šiukšliadėžę? Iš ekranų, laikraščių ir interneto dingus spalvingosioms ,,šlamšto‘‘ reklamoms, kaip mat pasikeistų ir požiūris į maisto vartojimą. Žmonės galėtų patys spręsti, ką pirkti, o ne aklai kliautųsi tuo, ką jiems įsiūlė.

Atgal 0

Rašyti komentarą