Ilgai lauktas laikrodis

Rugilė jau seniai svajoja apie dailiai blizgantį violetinį laikrodį, kurį parduotuvės vitrinoje mato kiekvieną dieną eidama namo. Sykį ji išdrįso užsukti į parduotuvės vidų ir pasiteirauti pardavėjos, koks tai laikrodis. Pardavėja atidarė stiklinę vitriną, išėmė laikroduką, padavė Rugilei į rankas ir puolė pasakoti, koks puikus ir vertingas daiktas šis laikrodis yra.
- Atsparus vandeniui ir nepaprastai tikslus. Turėdama tokį laikrodį niekur nevėluosi. Taip pat, jis rodo ne tik valandas, bet ir mėnesį, dienas, todėl visad žinosi, kokia šiandien diena. Rytais visada laiku atsibusi, nes šiame laikrodyje yra ir žadintuvas. Na, ir šiaip - amžinas daiktas. Užteks ilgam, - pardavėja kalbėjo neužsikirsdama. Ir visą laiką plačiai šypsojosi.
Rugilė neatsispyrė pagundai užsisegti laikroduką ant savo rankos, kad ir trumpam. Kaip dailiai jis atrodė ant jos riešo! Mergaitė dar kiek pastoviniavo, padėkojo pardavėjai už informaciją, atsisveikino, ir išėjo.
Eidama namo, svarstė apie laikrodį. Tai kaip tik toks daiktas, kokio jai reikia. Rugilė - užkietėjusi skautė. Savo vasaras ji dažniausiai praleidžia stovyklose, kurios paprastai rengiamos miškuose, šalia ežerų. Stovykloje toks daiktas labai praverstų. Atsparus vandeniui, reiškia, esant reikalui, net ežere galės išsimaudyti jo nenusiėmusi. Labai patogu! O kur dar žadintuvas, kurio tikrai gali prireikti po naktinio žygio, kai reikia keltis pusryčiauti. Galiausiai, su tokiu dailiu laikrodžiu ji nuolatos jausis pasipuošusi. Labai praktiška.
Grįžusi namo, Rugilė jau žinojo, ką pirks už savo gimtadienio pinigus. Šiais metais tėvai, dėdė ir krikštatėviai dovanojo jai ne dovanėles, kaip įprastai, o įteikė voką su pinigais ir pareiškė:
- Šiais metais išsirink, ko tavo širdis geidžia.
O Rugilės širdis geidė ypatingojo violetinio laikrodžio.
Vakare, kalbėdamasi su tėvais, Rugilė papasakojo, kad rytoj eis pirkti puikaus laikrodžio, kuris, kaip sakė pardavėja, yra tiesiog „amžinas".
Tėtis susidomėjęs kilstelėjo antakius ir tarstelėjo:
- Rugile, turėtumei pasakyti tai pardavėjai, kad amžinų daiktų nebūna. Ji, matyt, to nežino...
Tačiau mergaitė buvo taip užsisvajojusi, kad nelabai atkreipė dėmesį į tėčio žodžius. Nekantriai laukdama rytojaus, ji nuėjo miegoti.
Kitą dieną, iškart po pamokų, Rugilė nuskubėjo į parduotuvę. Pardavėja nudžiugo, išvydusi jaunąją pirkėją, ir suskubo pakuoti laikrodį į dailią dėžutę. Rugilė patenkinta sumokėjo pinigus ir patraukė namo, nešina išsvajotuoju pirkiniu.
Namuose laikroduką ji parodė tėvams. Mamai laikrodis pasirodė tikrai gražus.
- Žinai, dukrele, ir aš tokio norėčiau, - mirktelėjo akį dukteriai.
Tėtis neatrodė toks susižavėjęs. Jis nužiūrėjo laikrodį, pakraipė galvą ir paklausė, ar Rugilė gavo garantiją.
- Gavau, tėti, gavau. Juk aš skautė ir pagalvoju apie viską, nejaugi pamiršai, - valiūkiškai atsakė Rugilė.
Kitą dieną Rugilė ėjo į mokyklą jau su naujuoju laikrodžiu. Draugėms jis taip pat labai patiko ir jos gyrė bičiulės pasirinkimą. Kiekvieną kartą, kai tik pažvelgdavo į savo riešą, kurį puošė naujasis aksesuaras, Rugilė nusišypsodavo iki ausų. Taip ilgai ji žvilgčiojo į tos parduotuvės vitriną, taip ilgai svajojo.
Rytais, prieš mokyklą, mergaitę pažadindavo spigus čirškimas - rankinio laikroduko žadintuvas. Rugilė nusprendė, kad pardavėja sakė tiesą - tikrai, ji dabar niekur nevėluoja. Nors ir anksčiau Rugilė nevėluodavo, punktualumo išmoko skautų stovyklose. Bet jai atrodė, kad čia vis puikiojo naujo laikrodžio dėka.
Atsibudusi vieną rytą, Rugilė pro langą išvydo tamsius debesis.
- Oho, kaip apsiniaukę... Reiškia, šiandien lis. Puiku! Bus proga išbandyti savo laikrodį, - nusprendė mergaitė.
Išlydėdamas dukrą pro duris, tėtis išvydo ant Rugilės riešo švysčiojant violetinį laikroduką ir patarė:
- Geriau nusimauk jį ir šiandien palik namuose. Nes dar sulis.
Tačiau Rugilė nenorėjo nė girdėti tokių kalbų.
- Nejuokauk, tėti, jis gi atsparus vandeniui. Ir tuo labiau paprastam lietui! Iki, - ir ji išskubėjo pro duris.
Lauke jau lijo. Stambūs lietaus lašai lašėjo ant visko aplinkui. Ant šaligatvių kaupėsi balos, o jose mirguliavo ratilai ir pūtėsi vandens burbuliukai. Rugilė žinojo, kad tai reiškia, jog šiandien greičiausiai lis visą dieną. Bet ji tik džiaugėsi. Su tokiu laikrodžiu nėra ko bijoti lietaus lašų.
Nuėjusi į mokyklą, Rugilė kruopščiai nušluostė savo laikroduką, mat visas ciferblatas buvo šalpias. Atidžiai pasižiūrėjo, kiek valandų jis rodo. Tuomet dirstelėjo į mokyklos laikrodį. Ir kaip Rugilė apsidžiaugė, kai išvydo, kad jos laikrodukas rodo kuo tiksliausią laiką - lygiai kaip ir mokyklos laikrodis! Nors ir smarkiai sušlapo nuo lietaus, neatsiliko nė minutėlės! Baisiausiai patenkinta mergaitė čiupo savo kuprinę ir nubėgo į matematikos pamoką. O grįžusi namo suskubo pasigirti tėčiui, kad laikrodis buvo beveik kiaurai šlapias, tačiau nieko, ničnieko jam nenutiko.
Kitą rytą Rugilė atsibudo tuščiuose namuose. Tėvai atsikėlė gerokai anksčiau ir išvažiavo pasidairyti po automobilių turgų. Rugilė apsidairė ir nustebo, kad lauke šitaip šviesu. Į mokyklą ji keldavosi 7 valandą ryto, o tokiu metu lauke dar būdavo švelni prieblanda. Šiandien saulė tiesiog spigino. Rugilė nustebusi susimąstė. Kodėl negirdėjo žadintuvo? Ji skubiai stvėrė į rankas laikroduką. Jis rodė lygiai šešias valandas ryto. Rugilė net lengviau atsiduso.
Visgi miegoti toliau jai jau nebesinorėjo, o iki pamokų pradžios buvo likę dar geros dvi valandos. Mergaitė nuėjo į virtuvę ir neskubėdama išsivirė arbatos, susitepė kelis sumuštinius. Bevalgydama žiūrėjo pro langą ir niekaip negalėjo atsistebėti, kodėl šis ankstyvas rytas toks šviesus. Šešios ryto, tačiau gerokai panašiau į vidurdienį.
Papusryčiavusi, Rugilė grįžo į savo kambarį ir pasiėmė laikroduką, kad pasižiūrėtų, kiek laiko dar turi. Jei neklysta, tai greitai turėtų skambėti žadintuvas. Ji užmetė akį į ciferblatą ir... net krūptelėjo. Laikrodis ir vėl rodė šešias valandas! Nė viena rodyklė nepasislinko nei per milimetrą. Nujausdama kažką negero, Rugilė puolė į svetainę, kur kabėjo didžiulis sieninis laikrodis. O siaube! Jis rodė lygiai dešimtą valandą! Norėdama įsitikinti, mergaitė nuskubėjo į tėvų miegamąjį, kur ant mamos miegamojo stalelio stovėjo tėvų žadintuvas. Jis taip pat rodė dešimt valandų.
Per akimirką Rugilė suprato, kur čia šuo pakastas. Jos laikrodis sustojo, todėl žadintuvas nesuskambėjo.
- Matyt, baterija išsikrovė, - pagalvojo Rugilė.
Sielodamasi, kad šiandien pramiegojo pamokas, mergaitė nusprendė šiandien jau neiti į mokyklą. Išsiplovusi dantis ir apsirengusi, ji patraukė į artimiausią laikrodžių taisyklą. Ji žinojo, kad ten jos laikrodžiui įdės naują, veikiančią bateriją. O tada laikrodukas ir vėl veiks kaip iš pradžių.
Rugilė padavė laikrodininkui savo numylėtąjį daiktelį ir paprašė įdėti naują bateriją, mat jis sustojo ir nebeeina. Laikrodininkas keletą minučių krapštėsi atidaręs laikroduko ciferblato apačią. Galiausiai papurtė galvą ir tarė:
- Čia ne baterija kalta, mergaite. Tavo laikrodis sugedo. Galbūt sušlapinai mechanizmą?
Rugilė susiraukė ir paprieštaravo:
- Tai kad negali būti, juk mano laikrodis atsparus vandeniui!
Tačiau laikrodininkas tik nusišypsojo ir, grąžindamas Rugilei jos laikrodį, tarstelėjo:
- Nežinau, kas tau taip sakė. Bet neatsparus jis jokiam vandeniui... Kitą kartą labiau pasaugok.
Rugilė traukė namo ir jautėsi labai nelaiminga bei pikta. Visgi tėtis buvo teisus. Nėra amžinų daiktų. O pardavėja įžūliai melavo! Rugilė vartė rankose savo laikroduką ir jai pasirodė, kad vienas ciferblato šonas jau bus pradėjęs rūdyti. Tiesa, gal tik mažytė, milimetrinė jo dalelė, labai nedaug, bet vis tiek...
Vakare, grįžus tėvams, Rugilė papasakojo, kas šiandien nutiko. Iš apmaudo net susigraudino. Ją, skautę, šitaip apgavo! O per tą nelemtą lietų ji sugadino savo gimtadienio dovaną, savo mieląjį laikroduką. Galbūt, jei nebūtų sušlapęs, būtų veikęs dar visą amžinybę... Bet Rugilės tėtis ir vėl paprieštaravo:
- Amžinų daiktų nėra, aš gi tau jau sakiau. Bet apgaudinėti žmones, kaip kad padarė ta pardavėja, labai negražu. Manau, kad rytoj kartu nueisime į tą parduotuvę, kurioje pirkai laikrodį.
- Ir pareikalausime, kad grąžintų tau pinigus, - pridūrė mama. - Juk vandens tai šis laikrodis bijo. Žadintuvas nenuskambėjo, ir į mokyklą dėl to šiandien pavėlavai...
- Taip! Eisime ieškoti teisybės. Kaip tikri skautai, - pritarė Rugilė ir ryžtingai treptelėjo koja.