Klasta miestelio krautuvėje

Jau daugelį metų Prano krautuvėje apsipirkinėja kone visi mažojo miestelio gyventojai. Galbūt dėl to, kad kita artimiausia parduotuvė - už gerų dvidešimties kilometrų. Niekas nesivargina važiuoti taip toli, kad nusipirktų cukraus, duonos ar pieno. O Prano krautuvė stovi visiems puikiai pasiekiamoje vietoje. Čia miestelėnai gali nusipirkti ne tik maisto produktų, bet ir kitų būtinų daiktų - muilo, dantų pastos, popieriaus, siūlų, vinių ir varžtelių. Net ir šlepečių, jei tik reikia.
Pats Pranas - miestelio vienišius. Nė vienas miestelėnas tiksliai nežino, kiek gi jam iš tikro yra metų. Bet barzda jau visai žila. Senukas taip pasinėręs į savo krautuvės reikalus, kad niekam kitam neturi laiko. Žmonės per daugelį metų jau spėjo pastebėti, kad krautuvės šeimininkas yra itin skrupulingas ir taupus. Nors pinigų jam tikrai netrūksta (netgi priešingai), kartu su savo katinu Pranas gyvena senutėliame namelyje pačiam miestelio pakraštyje. Namukui jau tikrai reikėtų remonto - stogas pakrypęs, langai išklerę, grindys girgždančios - tačiau senukas užsispyręs kaip ožys. Savo uždarbį jis taupo diena iš dienos, kiekvienas centas jam svarbus ir vertingas. Kasdien Pranas keliasi lygiai šeštą valandą ryto ir dviračiu važiuoja į krautuvę. Tuomet kelias valandas sukinėjasi tarp lentynų, išdėlioja naujas prekes, sutvarko aplinką. O aštuntą valandą krautuvė jau atidaryta ir laukia dosnių pirkėjų.
Vieną rytą Pranas nueina į krautuvės sandėliuką, kad iš milžiniško šaldytuvo pasiimtų prekių - pieno produktų. Ir koks siaubas jį apima, kai netikėtai pastebi, kad šaldytuvas neveikia! Matyt, sugedo. Labiausiai Praną neramina tai, jog sandėliuke jis nesilankė jau keletą dienų - vis nebuvo reikalo. Kas žino, kiek laiko produktai stovėjo visai nešaldomi? Senukas puola ragauti, ar kas bus spėję sugesti.
- Pieną teks pilti lauk... - be galo susisielojęs suniurna Pranas ir nusišluosto pabalusius ūsus.
Sviestas taip pat apkartęs. Praradęs šviežumą, ištežęs. Grietinė - rūgšti, reiškia jau pagedusi. Pranas nervingai klesteli ant medinės kėdutės ir ima skaičiuoti nuostolius. Kuo toliau, tuo labiau raukšlėtas senolio veidas niaukiasi. Ne, tiek uždarbio prarasti jis tiesiog negali! Pranas pamėgina įsivaizduoti, kaip visus produktus išmeta lauk ir jį net nupurto šaltis.
Taip bekiurksodamas ir bandydamas rasti išeitį iš netikėtai susidariusios keblios padėties, Pranas prisimena, jog jau labai seniai savo krautuvėje nerengė jokios nuolaidų akcijos. O akcijas žmonės mėgsta. Tik užtenka ant parduotuvės vitrinų prikabinėti ryškiaspalvių iškabų, kurios skelbia „akcija", ir visi lekia žiūrėti, ką gi čia galima nusipirkti pigiau. Ir tada Pranui topteli, kad jam tereikia surengti akciją ir truputį pigiau išparduoti sviestą, grietinę ir pieną. Visi bus tokie patenkinti, kad turbūt nė nepastebės, jog pienas mažumėlę gižtelėjęs. Ar kad sviestas jau ne toks saldus...
Apimtas karštligiško noro išsisukti ir, ginkdie, neprarasti uždarbio, Pranas greitai sudeda sviestą ir kitus produktus į atsarginį šaldiklį. Iki parduotuvės atidarymo akimirkos dar daugiau nei pusvalandis - iki tol viskas dar spės atšalti. Ir sviestas bus dailiai sustingęs kaip anksčiau.
Senukas skuba iškabinėti „akcijos" skelbimų. Dabar pamatys kiekvienas, einantis pro šalį. Ir tikrai neatsispirs. Juk akcija yra akcija. Tiesa, Pranas per daug nenusipigina. Nuolaida nėra tokia jau didelė - taupusis prekiautojas nenori prarasti bent minimalaus uždarbio.
- Na tai kas, kad ne pirmo šviežumo, - ramina save krautuvės šeimininkas. - Užtat kiek vargo ir pinigų man kainuoja prekių atsivežimas, paruošimas. Ir šiaip, ką jie čia darytų be mano krautuvėlės? Važiuotų tą dvidešimtį kilometrų iki kitos? Cha, dar pažiūrėčiau.
Vidurdienį krautuvėlė jau pilna žmonių. Ypač moteriškių. Jos džiaugiasi - šiandien Pranas padarė nuolaidą visiems pieno produktams. Ta proga verta įsigyti ir to, ir šio, ir ano, galvoja pirkėjai. Antai senoji Razmienė, miela senučiukė, jau visai sukumpusi, su lazdele, bet užtat visada nuotaikinga ir besišypsanti, perkasi net tris sviesto pakelius ir, duodama Pranui suglamžytus banknotus, tarsi teisinasi:
- Jau kad mėgstu sviestuką, tai mėgstu... Bus ir tolesnei dienai.
O Dainiukas, strazdanotas antrokas, turbūt mažiausias berniukas miestelyje, irgi perka daugiau nei visada.
- Mama keps pyragą su daug grietinės. Sako, kad tada bus labai minkštas, - giriasi vaikiu¬kas Pranui.
O krautuvės šeimininkas tik šypso sau į ūsą ir tyliai trina rankas. Na bet ir į naudą išėjo ta akcija! Ir klientai patenkinti, ir jam gerai. Jis laukia nesulaukia, kada vakare prisės skaičiuoti pelno - juk apsipirkti atėjo beveik visi miestelio gyventojai!
Apdujęs nuo godumo, Pranas nė nesusimąsto, kad miestelėnai tuojau pat pastebės, jog nusipirko ne šviežią, o jau pagižusį pieną, rūgščią grietinę ir karstelėjusį sviestą. Krautuvės savininkui neateina į galvą, jog susitikę vienas kitą gatvėje miestelėnai nejučiomis ims apie tai šnekučiuotis ir greitai po visą nediduką miestelį pasklis nemalonus gandas, kad Pranas išpardavė savo klientams pasenusius produktus!
Tačiau būtent taip ir nutiko. Jau kitą dieną žmonės ėmė kalbėtis. O pasikalbėję, ėmė piktintis.
- Tai jis, tas senas krienas, galvoja, kad gali mus šitaip akiplėšiškai maustyti!
- Kažin, ar Pranas supranta, kad jeigu ne mes, tai jo krautuvė labai greit turėtų užsidaryti?..
- Na, laikas jam užkurti pirtį! Aš senokai pastebėjau, kad kainos jo krautuvėlėje labai jau didelės...
Žmonės žinojo, kad Prano krautuvėlė - vienintelė miestelyje, todėl ir į antkainius, kuriuos jis jau seniai buvo įsigudrinęs užkelti, reagavo atlaidžiai. Tačiau po tokios apgavystės miestelėnai labai įsižeidė ir pasijautė savotiškai išduoti. Miestelio seniūnas, ūkininkas Liudas, pasiūlė kitą dieną susirinkti prie krautuvės ir atvirai pasikalbėti su Pranu apie jo akciją.
- Gal įvyko koks nors nesusipratimas ir jūs nepagrįstai kaltinate žmogų, - svarstė Liudas.
Taigi kitą dieną dauguma miestelėnų susirinko prie Prano krautuvės, kaip ir buvo tartasi. Labai susidomėjęs, tačiau nenujausdamas nieko blogo, Pranas išėjo į lauką pasižiūrėti, kas gi čia vyksta.
Žmonės puolė klausinėti. Kodėl Pranas juos apgavo, kodėl nepasakė, kad produktai jau pasenę ir pakeitę skonį? Pranas didžiai įsižeidė ir pasipūtėliškai atrėžė:
- Niekas jūsų neapgaudinėjo. Jūs manęs nė neklausėte, ar tos prekės nepasenusios. Kokie nedėkingi žmonės... Juk jei ne mano krautuvė, sėdėtumėt sau alkani!
Išgirdęs tokį atsakymą, įširdo net ir tolerantiškasis ūkininkas Liudas. O jis turbūt buvo pats kantriausias žmogus miestelyje...
- Tai šit kaip, Pranai. Naudojiesi žmonių - savo miestelėnų, kaimynų - geranoriškumu... Gėda! Nepagalvojai, kad jeigu nebūtų mūsų, tai tu pats sėdėtum alkanas tuščioje savo krautuvėje. Tavimi dėtas grąžinčiau visiems pinigus arba pakeisčiau sugedusius pieno produktus į kitas, šviežias, prekes. Kitaip ir tie dvidešimt kilometrų iki artimiausios parduotuvės mums nepasirodys tokie tolimi, - tarė Liudas, o jo žodžiai sulaukė pritariamo žmonių murmesio.
Pranas taip supyko, kad nežinojo, kur dėtis. Apsisukęs grįžo į parduotuvę, užtrenkė duris ir užsirakino. Žmonės dar akimirką pastoviniavo, pakraipė galvas ir išsiskirstė.
Tą naktį miestelio krautuvės šeimininkas negalėjo sudėti nė bluosto. Negalėjo susikaupti net ir pinigų skaičiavimui, nors tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Atsisėdęs ant lovos ir gerdamas šiltą pieną (žinoma, šviežią, nesugižusį), jis svarstė, kaip dabar reikėtų elgtis. Giliai širdyje juto, kad pasielgė nederamai - juk norėdamas pasipelnyti apgavo ištikimus savo pirkėjus. Bet principai neleido garsiai atsiprašyti, pripažinti sau ir kitiems, kad suklydo.
Kitą dieną Pranas kaip visada, aštuntą valandą ryte, atidarė savo krautuvę. Deja, miestelėnai nesirodė. Šiandien niekam nieko neprireikė. Pranas žinojo, kad žmonės taip jį baudžia. Laikas bėgo neįtikėtinai lėtai, krautuvės šeimininkas nusiminęs kiurksojo parduotuvės kampe, ant kėdės. Tuomet visai netikėtai, prieš pat krautuvės uždarymą, į vidų užsuko senoji Razmienė. Nešina drobiniu maišeliu ir pinigine, kaip kad įprastai. Pasirodo, ji atėjo nusipirkti miltų.
- Skubiai prireikė, - paaiškino senutė ir šypsodamasi pridūrė: - Gal dar turi tų šokoladukų su gražia karvute ant popierėlio? Ryt atvažiuos mano anūkėliai.
Pranas tų šokoladukų, aišku, turėjo. Jis puikiai žinojo, ką mėgsta miestelėnai ir ko jiems krautuvėje gali prireikti. O sulaukęs Razmienės Pranas tą vakarą, ko gero, pirmą kartą suprato, kad be savo pirkėjų jis daugiau neturi kuo rūpintis. Na, tik katinu, kuriam pieną tenka duoti dykai.
Dar po kelių dienų Pranas asmeniškai pristatė žmonėms šviežius produktus - saldžią grietinę, riebų, skanų sviestą ir kuo puikiausią pieną. Visi liko patenkinti ir susitaikė su krautuvės savininku. Tik nesąžiningų akcijų Pranas nuo to laiko jau nebedaro ir pirkėjų nebeapgaudinėja.