Gėlininkės paslaptis

Miestelio gėlių turgelis įkurtas labai patogioje vietoje - centre, visai šalia fontano. Karštą pavasario dieną žmonės renkasi čia atsigaivinti, sėdi ant patogių medinių suoliukų ir laukia, kada vėsaus, malonaus šalto vandens srovelė netikėtai palies veido ar rankos kraštelį. Mažumėlę pailsėję, žmonės traukia toliau, į savo darbus, susitikimus, namus. Tiesa, ne vieno dėmesį patraukia gėlių turgelis, kuriame nuolatos buriasi kelios dešimtys gėlių pardavėjų. Prie gėlėmis nukrautų prekystalių stoviniuoja jau visai susiraukšlėjusios, kuprotos senučiukės ir dar jaunos, mažiau prityrusios pardavėjos. Kiekviena stengiasi įsiūlyti savo prekę - tai šios gėlės lengviau prigyja, tai anų nereikia dažnai laistyti, o štai tos krauna pačius didžiausius ir dailiausius žiedus. Savo gėlių darželius praturtinti norinčioms moteriškėms čia ne juokais susisuka galvos, tad daugelis jų turgelį palieka kone tuščiomis kišenėmis. Štai kokios iškalbingos ir savo darbą išmanančios yra turgelio gėlininkės.
Tačiau visai kitokia pirkėja yra sodininkė Adelė. Gėles ji augina ir puoselėja jau ne vieną dešimtį metų. Kokių tik augalėlių nerasi jos skrupulingai prižiūrimame darželyje - čia ir mažosios rožytės, ir stambios arbatinės rožės, gvazdikai, pelargonijos, levandos, bijūnai, dekoratyvinės balandos, saulėgrąžos ir dar daugelis kitokių. Kai kurios gėlės nematytos, itin retos - Adelė gėles retsykiais siunčiasi net iš tolimų kraštų.
Nuėjusi į gėlių turgelį, ji su niekuo nesileidžia į kalbas. Vietinės pardavėjos jau puikiai žino, kad įkalbinėti ir siūlyti Adelei gėles - bergždžias reikalas. Ji vaikšto itin susikaupusi, tyli, įdėmiai nužiūrinėdama kiekvieną prekystalį, o jeigu galiausiai kažką išsirenka, tai ilgiau nebesvarsto ir kaip mat traukia piniginę. Adelė beveik niekuomet neperka daigelių. Augalus ji mėgsta išauginti pati, todėl mieliau renkasi sėkliukes.
Vieną lietingą ketvirtadienį, besivaikštinėjančios po turgelį sodininkės žvilgsnį patraukė anksčiau nematyta pardavėja. Ji buvo dar pakankamai jauna, ant galvos užsimovusi keistą pūkuotą beretę, o po kaklu turėjo pasirišusi trumpą skarelę. Šalia jaunosios pardavėjos prekystalio būriavosi keletas klegančių moterėlių, jos aiškiai ruošėsi traukti iš savo rankinukų pinigines. Adelė priėjo arčiau, kad geriau įsižiūrėtų, ką gi tokio patrauklaus siūlo naujoji pardavėja. Didelei sodininkės nuostabai, ant prekystalio čia buvo išdėlioti kvadratiniai dubenėliai, su kaupu prikrauti mažų sėklyčių. Prie kiekvieno dubenėlio buvo prisegta tokios gėlės nuotrauka, kokia kažkada išaugs iš tos sėklos. Adelė įsistebeilijo į nuotraukas. Tai buvo itin retos gėlės, apie kurias ji jau seniai svajojo, tačiau vis nerado, kur galėtų tokių įsigyti. Sėkliukės jai pasirodė pažįstamos, tarsi jau būtų kažkur matytos, tačiau sodininkė žinojo, kad daugelio gėlių sėklos atrodo labai panašios. Stovėdama už perkančių moteriškių nugarų, Adelė girdėjo, ką pardavėja pasakoja apie savo prekes - kad tai nepaprastai naktimis kvepiančios gėlės, kurių žiedai naudojami įvairiausiems kvepalams ir balzamams gaminti, ir kad šios gėlės yra daugiametės, todėl puikiu savo kvapu džiugins pirkėjas daugelį metų, ir taip toliau, ir panašiai. Adelei tai nebuvo jokia naujiena - apie gėles ji žinojo praktiškai viską. Nieko nebelaukdama, ji ryžtingai prasispraudė į priekį ir palinko prie pardavėjos:
- Prašau man šių sėklų. Po saujelę iš kiekvieno dubens, - mandagiai paprašė Adelė, iš jaudulio net pamiršusi paklausti, kokia gi šių ypatingųjų sėklų kaina.
Pardavėja nudžiugo ir entuziastingai prikrovė sėkliukių sodininkei į mažą medžiaginį maišelį ir tarstelėjo:
- Pamatysite, nesigailėsite. Nuostabios gėlės. Niekur daugiau nerasite.
Išgirdusi kainą, Adelė akimirkai sutriko, nes tiek pinigų už sėklas jau seniai nebuvo mokėjusi. Bet kai tokios gėlės... Kur čia atsispirsi. Prieš nueidama, Adelė dar pasiteiravo, iš kur gi pardavėjai pasisekė gauti tokių retų gėlių sėkliukių.
- Profesinė paslaptis, ponia. Nesakysiu, - juokdamasi trumpai atsakė pardavėja ir pasisuko į kitas pirkėjas.
Grįžusi namo, Adelė saugiai pasidėjo sėkliukės savo „darbo kabinete". Kabinetu ji juokais vadino savo sodininkystės namelį, kuris stovėjo už namo, kiemo gale. Namelis buvo visai nedidukas ir senas. Viduje tilpo mažutė, nusėdėta languota sofa, aukštas, platus medinis stalas, metalinė kėdė, koks pusšimtis molinių, įvairaus dydžio vazonų, gausybė mažyčių plastmasinių vazonėlių (skirtų išauginti daigeliams) ir daug visokiausių sodininkystės rakandų - kastuvėlių, grėbliukų, laistytuvų, purkštuvų, žirklučių... Sodininkė čia leisdavo beveik visas savo pavasario, vasaros ir net kai kurias rudens popietes. Vakarais pasimėgaudama gerdavo arbatą, skaitydavo sodininkystės žurnalus, gėlių žinynus ir kai kada, kad ir labai retai, - romanus apie meilę.
Taigi Adelė paliko „darbo kabinete" nupirktas sėkliukės nakčiai ir nuėjo užsiimti kuo kitu. Naujas gėles moteriškė paprastai sodindavo tik ryte, pailsėjusi ir šviesia galva, kaip mėgdavo pati sakyti.
O rytas išaušo šiltas, maloniai gaivus. Papusryčiavusi, Adelė kaip mat kibo į darbą. Pirmiausia susodino sėkliukes į mažus atskirus vazonėlius ir sudėliojo ant palangės. Žinyne dar kartą pasiskaitė, kaip dažnai ir kiek reikia naująsias augintines laistyti. Dabar teliko laukti, kol iš žemės prasikals mažyčiai, silpni, bet ryžtingi žalsvi daigeliai, kuriuos jau vėliau reikės persodinti į tikrą, tvirtą lauko žemę. Ten jie augs ir stiprės, kol galiausiai sukraus pumpurus ir prasiskleis savo naktimis kvepiančiais žiedais.
Adelė nekantriai laukė, kada daigeliai pagaliau pasirodys. Po kelių savaičių išlindo pirmasis. Netrukus po truputį ėmė pasirodyti ir kiti. Koks neapsakomas džiaugsmas tai buvo tokiai atsidavusiai sodininkei kaip Adelė! Ji suskaičiavo, kad iš viso turi net dvidešimt sveikiausių daigų, kuriuos jau galima nešti sodinti laukan.
Sodininkė daigeliams išrinko vietą po savo miegamojo langu, kad prieš užmigdama visada galėtų pasimėgauti naktiniu gėlių kvepėjimu. Rūpestingai susodinusi daigelius ir aptvėrusi juos ryškiaspalve juostele - kad, ginkdie, netyčia neužmintų - Adelė patenkinta atsiduso ir nuskubėjo į virtuvę kepti obuolių pyrago. Šįvakar pasikvies į svečius savo kaimynę, pavaišins ją karštutėliu obuolių pyragu su vaniliniais ledais bei kava ir šitaip skaniai atšvęs daigelių sėkmę.
Bėgo dienos ir savaitės, o Adelė stebėjo, kaip auga jos naujosios gėlės. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sodininkę kamavo mintis, kad šitos gėlės turbūt jau augo jos sode! Stiebelis atrodė gerai pažįstamas ir matytas.
- Na nejaugi pardavėja būtų šitaip apgavusi... Reikia palaukti, kol susiformuos pumpuras. Tada pamatysiu, - nusprendė Adelė.
O pumpurai pasirodė jau po kelių dienų. Adelė išvydo juos iš pat ryto, pro savo miegamojo langą.
- Putokšliai! Paprastieji, senieji putokšliai! Ak tu, apgavike!.. - baisiausiai perpykusi ir grūmodama Adelė dar su chalatu išpuolė į savo išpuoselėtąjį sodą. Ir išties, priskubėjusi prie aptvertų gėlių ji įsitikino, kad tai tėra jos seniau taip mėgti putokšliai. Tiesa, jau daug metų Adelė jų savo sode nebeturėjo, tad turbūt spėjo pamiršti, kaip tiksliai atrodo putokšlio daigeliai.
Gerą pusdienį Adelė prasėdėjo savo kabinete niurzgėdama ir regzdama planą. Ją, prisiekusią, garbingą sodininkę sugebėjo apgauti kažkokia pūkuota apgavikė! Ir dar už tokius pinigus... Už tokią sumą Adelė būtų nusipirkusi mažiausiai penkis vijoklinių rožių krūmus.
Kitą rytą Adelė nuskubėjo į gėlių turgelį. Įžūlios apgavikės ilgai ieškoti nė nereikėjo - prie jos prekystalio ir vėl būriavosi moteriškės. Sodininkė pastebėjo, kad šįsyk kiek kitokia berete pasipuošusi moteris pardavinėja jau „kitos rūšies" gėles. Nuotraukos ryškios, o gėlės jose - kuo egzotiškiausios, dar nematytos... Vargšės moterėlės perka, atiduoda paskutinius grašius ir nė nenujaučia, kad perka putokšlius. Adelė klastingai šyptelėjo ir patraukė prie prekystalio.
- Labas rytas, mielos gėlių mylėtojos, - garsiai pasisveikino Adelė ir palaukė, kol visos į ją atsisuks. - Noriu visas įspėti, kad nepirktumėte iš šios pardavėjos sėklų. Na, nebent norite pasisodinti senų mielų putokšlių, kurie, atsimenu, kadaise tikrai buvo madinga sodo puošmena. Dabar turiu gerą jų pulkelį po savo miegamojo langu, tad jei kam reikės sėklų - kreipkitės. Padovanosiu už dyką, nereikės mokėti tiek pinigėlių, kiek prašo šita negarbinga ponia. - Adelė trumpam nutilo ir pažvelgė į staigiai užraudusią pardavėją, kuri tarsi norėjo kažką pasakyti, nutraukti jos verslą žlugdančią Adelę, tačiau niekaip negalėjo prasižioti. - Žodžiu, prieš pusmetį nusipirkau čia sėklų, kurias ji žadėjo būsiant kvapniųjų nakties ryškiažiedžių, tačiau išdygo ne kas kita, kaip putokšliai. Matau, kad ir dabar ji pardavinėja tas pačias sėklas. Tenorėjau jus perspėti.
Moteriškės sujudo, pradėjo klegėti, pasigirdo griežti „melagė", „apgavikė", „na ir suktumas"... Labai greitai moterys išsiskirstė. Pardavėja liko stovėti be žado. Taip ir nepratarė nė vieno žodžio. Tiesiog stovėjo nunarinusi galvą, pasimetusi, kaip reikiant susigėdusi. Adelei jos net pagailo. Iš pradžių ketino pareikalauti atiduoti už sėklas pinigus, nes jos buvo visai ne tokios, kokias pardavėja melagingai žadėjo. Tačiau akimirką pagalvojusi, Adelė ramiai priėjo prie pardavėjos ir tarstelėjo:
- Turbūt supranti, jog tikrai turiu teisę reikalauti, kad dabar pat atiduotumei man pinigus, kuriuos tada tau sumokėjau. Tačiau šį sykį tavęs pasigailėsiu ir to nedarysiu. Galų gale, iš tavo sėklų išaugo tiesiog puikūs putokšliai. Yra žmonių, kuriems jie labai gražūs. Kam gi apgaudinėti? Juk gėlės pumpuras anksčiau ar vėliau prasiskleis. Ir išduos tavo paslaptį.
Pardavėja atsiduso, kaltai linktelėjo galvą ir susirinko melagingas nuotraukas.
O Adelė grįžo namo ir prieš miegą palaistė putokšlius. Saulėlydžio prietemoje jie jai pasirodė gražesni nei anksčiau.