Skirtingi pasauliai

Verslininkų Jonaičių šeimos namas turbūt didžiausias visoje gatvėje. Raudonos mūrinės plytos stiebiasi tris aukštus į viršų. Jonaičiai turi keturis vaikus - du sūnus ir dvi dukteris. Kartu gyvena ir anglų buldogas, vardu Morganas. Tai jaunėlio Gvido šuo.
O Jonaičių kaimynystėje gyvena Karklelių šeima. Jų namas kuklesnis ir ne toks naujas. Skaisčiai žaliam namukui turbūt jau kelios dešimtys metų. Tačiau nors ir ne toks ištaigingas kaip kaimynų Jonaičių, Karklelių būstas jaukus ir prižiūrėtas. Priešais medinę verandą auga levandų krūmeliai, pakampėse pūpso keli sodo nykštukai, aplinka švari ir tvarkinga. Languose kabo gėlėtos užuolaidos, o ant palangių išsirikiavę stoviniuoja moliniai arkliukai. Karklelis jau daug metų dirba mokytoju dailės mokykloje ir moko vaikus lipdyti iš molio. Mažyčiai, skirtingi arkliukai - jo rankų darbas. O levandų krūmelius kažkada pasodino Ramunė, vienturtė Karklelio dukra. Ramunei keturiolika ir ji jau visai savarankiška. Pati apsiperka prekybos centre, pati pagamina pietus ir vakarienę, sutvarko namus ir išskalbia nešvarius drabužius. Taip jiedu ir gyvena - dailininkas Karklelis su savo dukra.
Gvidas ir Ramunė - geri draugai. Gvidui taip pat keturiolika. Jie susitinka beveik kiekvieną vakarą ir šnekasi apie gyvenimą. Bičiuliai turi slaptą susitikimų vietą prie ežero, kuris telkšo visai netoli jų namų. Šalia to ežero kadaise virė intensyvus gyvenimas - vyko baidarių lenktynės, įvairūs festivaliai, čempionatai... Dabar belikę tušti pastatai ir daugybė aplūžinėjusių medinių suoliukų ir lieptelių. Būtent ant vieno iš tų lieptelių ir susitinka Gvidas su Ramune.
- Tėtis sako, kad vis mažiau vaikų nori mokytis keramikos meno, - liūdnai tarsteli Ramunė. - Dabar jo grupėje tik 7 mokiniai.
- Velnias, tai negerai. Aš mielai mokyčiausi lipdyti iš molio... jei nelankyčiau futbolo,- Gvidas jau nuo dešimties metų lanko futbolo treniruotes, kaip ir jo vyresnėlis brolis.
- Papasakok ką nors linksmo, - paprašo Ramunė. Gvidas visada moka ją pralinksminti.
Berniukas susimąsto. Jam atrodo, kad namuose nevyksta nieko įdomaus.
- Morganas šiandien apgraužė mamos aukštakulnius. Mama, aišku, įsiuto. Rytoj kartu su Neringa keliaus nusipirkti naujų.
Neringa yra šešiolikmetė Gvido sesuo. Ramunė mato ją rytais, einančią į mokyklą. Ji visada pasipuošusi pačiais naujausiais ir madingiausiais rūbais, pasidažiusi, nešina kokia nors įmantria rankine... Ramunė neturi tokių gražių daiktų, tačiau dėl to nesigraužia. Gavusi iš tėčio pinigų savoms išlaidoms, ji kur kas mieliau nusiperka naują knygą ar bilietą į teatrą, nei sijoną ar rankinę.
- Moterims patinka apsipirkinėti. Manau, kad rytoj smagiai praleis laiką, - po trumpos tylos prabyla Ramunė ir akimirką jai topteli, kad ir pati mielai eitų su kuo nors nusipirkti naujų aukštakulnių. Bet mergaitė greitai nugina tas paikas mintis šalin.
Dar valandėlę pasišnekučiavę, bičiuliai patraukia į namus ir susitaria susitikti rytoj.
Grįžęs į namus, Gvidas atsidaro šaldytuvą ir kelias minutes galvoja, ką norėtų suvalgyti. Maisto prigrūsta tiek daug, kad net galva apsisuka. Galiausiai išsirenka šaldytą picą. Greita ir gardu.
O grįžusi į namus Ramunė tėtį randa jau miegantį. Buvo užsnūdęs ant sofos. Skaitė laikraštį ir neatsispyrė nuovargiui. Mergaitė pažadina tėtį ir švelniai liepia eiti atsigulti, patogiai išsimiegoti. Po to prisimena, kad paskutinį kartą valgė dar priešpiet, tad pasijunta kaip reikiant išalkusi. Šaldytuve belikę keletas maisto produktų. Ramunė paprastai eina apsipirkti kartą per savaitę ir perka tik tai, ko tuo metu reikia. Taupumo, praktiškumo ir begalę kitų pravarčių dalykų ji išmoko iš savo močiutės, kai ši dar buvo gyva. Mergaitė pasidaro sumuštinį ir nusprendžia, kad rytoj būtinai eis į krautuvę.
Visai priešingai apsipirkinėja Gvido tėvai, Jonaičiai. Vos nuvažiavę į parduotuvę, jie pasičiumpa vežimėlį ir krauna į jį kone viską iš eilės. Antai Ramunė ilgai stoviniuoja prie lentynų ir svarsto, ko namuose reikia, o ko ne. Jonaičiai negalvoja - ima ir tą, ko reikia, ir tą, ko galbūt visai neprireiks. Taip iš dalies yra tikriausiai dėl to, kad jiems nereikia sukti galvos dėl pinigų. Parvažiavę iš parduotuvės, Jonaičiai pirkinių prikemša pilnas spinteles. O šaldytuvas vos užsidaro. Ko tik jame nerasi - įvairiausi sūriai, kumpeliai, jogurtai, paštetai, užtepėlės, pyragėliai ir dar nežinia kas. Plačiausias asortimentas visokių matytų ir nematytų gardumynų.
Vieną dieną Gvidas lieka namuose vienas pats. Tėvai su jo broliais ir seserimis išsiruošia į pajūrį, o jaunėlis negali praleisti futbolo treniruočių, kadangi greitai svarbios varžybos, todėl su jais kartu nevažiuoja. Gvidas paskambina Ramunei ir pasikviečia ją užeiti į svečius:
- Nesijaudink, aš vienas pats. Niekam netrukdysime, - nuramina bičiulę berniukas.
Ramunė praneša savo tėčiui, jog išeina pasisvečiuoti pas kaimyną Gvidą ir išskuba. Savo bičiulio namuose ji tėra buvusi kelis kartus. Dideliuose Gvido šeimos namuose Ramunę apima keistas jausmas - viskas čia taip prabangu ir svetima, kad net baisu ką nors užkliudyti ir sudaužyti.
- Pasigaminkim ko nors vakarienei, - pasiūlo Gvidas. - Ko norėtum?
- O ko turite?
- Visko.
Mergaitė nusprendžia pašmaikštauti.
- Kertu lažybų, kad visko neturite. Pavyzdžiui... ar turite ikrų? - tai įmantriausias valgomas dalykas, kuris jai pirmiausia šauna į galvą. Ikrus Ramunė su tėčiu visada valgo tik per šventes.
Gvidas įkiša galvą į šaldytuvą, keletą minučių pasirausia ir ištraukia raudoną mažą dėžutę.
- Prašom. Ikrai, - deda dėžutę ant stalo Gvidas.
Ramunė nė neketina pasiduoti.
- Gerai, tuomet... ar turite lašišos?
Gvidas tuojau pat ištraukia pakelį lašišos. Tai jo mėgstamiausia žuvis.
- Hmm... O maskarponės sūrio?
Berniukas pasistiebia ir iš viršutinės lentynos čiupteli maskarponės sūrio indelį.
- Tėtis mėgsta pyragus su maskarpone, - paaiškina Gvidas.
Ramunė nutyla ir susimąsto. Išties. Tie Jonaičiai turi visko. Jų šaldytuvo turinio sąrašas didesnis nei jos laki fantazija. Staiga Ramunei pasidaro smalsu:
- Ir kaip jūs viską suvalgot? Jūsų šaldytuvas labai jau didelis.
Gvidas nusijuokia ir puola aiškinti:
- Tai kad nesuvalgom. Mama kiekvieną savaitę išmeta gal maišą maisto. Ji pati kartais užmiršta, ko turi nupirkusi. O kai galiausiai randa (kur nors šaldytuvo gale), tenka išmesti, nes jau būna pasibaigęs galiojimo laikas. Anksčiau duodavom Morganui, tačiau dabar jis jau senukas, tad turi laikytis specialios šuniškos dietos.
Beklausant Gvido, Ramunei netikėtai pasidaro taip pikta, kad ji nori tuojau pat lėkti namo. Tačiau tik sėdi ant kėdės ir tyli. Mintyse ji regi savo namų virtuvę ir šaldytuvą. Jame - margarino pakelis, penki pomidorai (nes kai perka, tai kažkodėl visuomet perka būtent penkis), puskilogramis dešros, pakelis koldūnų, maišelis varškės, keli stiklainiukai uogienės, indelis grietinės, du sūreliai ir ledų tortas. Ne daugiau ir ne mažiau. Ramunė žino, kad jei kada tektų išmesti maistą į konteinerį, po to tikrai graužtųsi. Juk už kiekvieną produktą mokėjo savo tėvo sunkiai uždirbtus pinigus. Tiesa, kartais taip nutinka, ima ir pasensta likutis varškės. Tačiau Ramunė jau išmoko būti praktiška, todėl tą likutį sunaudoja kepdama blynus ar spurgas. Keletą kartų ji net yra apsilankiusi gyvūnų prieglaudoje, kur maisto likučiai visada laukiami - juos kaip mat sukerta išalkę, šeimininkų apleisti benamiai gyvulėliai. Mergaitė atsigręžia į Gvidą, kuris stovi ir knaisiojasi šaldytuve.
- O tavo tėvams negaila tų žmonių, kurie visai neturi ką valgyti? - galiausiai prataria Ramunė.
Berniukas nustemba išgirdęs tokį klausimą ir susiraukia.
- Kaip suprasti?
- Paprastai. Tavo tėvai elgiasi labai neatsakingai. Perka tiek daug maisto produktų, kad, kaip tu sakai, galiausiai maišais meta juos lauk, kai šalia mūsų daugybė žmonių, kurie apskritai neturi, ką įsidėti į savo šaldytuvą... Nepyk, Gvidai, kad taip šneku apie tavo tėvus. Negaliu nutylėti.
Gvidas stovi kaip stovėjęs ir nežino, ką atsakyti. Niekada nebuvo apie tai susimąstęs, nė akimirkai. Tiesa, jis ne kartą girdėjo, kad Afrikoje vaikai badauja ir net neturi geriamo vandens, bet Afrika juk šitaip toli... Tačiau Ramunė buvo kur kas arčiau, ji buvo visai čia pat. Todėl Gvidas ją išgirdo.
- Mano tėvai nėra blogi... Tu taip nemanyk. Jie... Jie tiesiog nepagalvoja apie tai, - tarsteli berniukas tyliai.
- Liaukis, Gvidai, aš tikrai nemanau, kad tavo tėvai blogi. Jiems tai, matyt, nėra svarbu. O gaila. Nes tokių, kurie nepagalvoja, labai daug! Kartais atrodo, kad mes visi gyvenam skirtinguose pasauliuose. Nors iš tikrųjų gyvename tame pačiame pasaulyje, tik gyvename labai jau skirtingai, - šypsodamasi pasakė Ramunė ir nusprendė, kad užtenka apie tai kalbėti. - Tai ką gaminsimės valgyti?
Tą vakarą jiedu daugiau nebesikalbėjo apie išmetamus maisto produktus ir Gvido tėvų elgesį. Ramunė į savo namus grįžo tik apie vidurnaktį ir vėl rado savo tėtį jau giliai miegantį. Ji meiliai jį apklostė, nes nusprendė nebežadinti. Buvo ilga darbo diena, pavargo, tegul gerai išsimiega. Ramunė dar užeina į virtuvę ir trumpam dirsteli į šaldytuvą. „Tėtis nupirko arbūzą..." - nusišypso Ramunė ir tą akimirką yra visu šimtu procentų tikra, kad jiems, Karkleliams, nieko netrūksta.
O Gvidas nesulaukia, kada jo šeimyna grįš iš pajūrio. Tuomet jis tiesiai šviesiai pasakys jiems, ką galvoja. Apie visus tuos ikrus, maskarpones ir kitus maisto produktus, kurie iš jų šaldytuvo dažnai keliauja į atliekų konteinerį. Ramunė teisi, taip elgtis negalima.
- Labanakt, Morganai, - burbteli Gvidas jau tyliai knarkiančiam šuniui ir užmiega.