Atostogų netikėtumai

Pupkiai gyvena šešiese - močiutė, mama, tėtis, du sūnūs - Karolis ir Marius - ir didelis baltas katinas Herkus. Herkui jau septyneri metai, jis tikrų tikriausias šeimos narys. Didžiulis, storas, nuolatos blizgančiu kailiuku ir švariomis letenėlėmis, Herkus lauke visada sulaukia begalinio praeivių dėmesio. Kaip kad daugelis žmonių rytais ir vakarais vedžioja savo keturkojus ištikimus bičiulius šunis, taip Pupkių šeimynos nariai vedžioja numylėtąjį Herkų. Katinas itin išdidus, jis niekuomet neskuba ir nemėgsta būti skubinamas. Išvestas laukan, ramiai vaikštinėja pievute, ilgais ūsais apuosto kai kuriuos kampelius, pakapsto įdomesnį žemės plotelį, atsainiai kramsteli vieną kitą sultingesnį žalumyną. Ant katino kaklo blizga auksaspalvis antkaklis, ant kurio parašytas jo vardas ir adresas. Tačiau Herkus niekur nesiruošia bėgti, Pupkių kompanija jam tinka ir patinka.
Ruošdama pietus, mama Pupkienė visada klausosi radijo. Labiausiai jai patinka vidurdienio laida, kurioje išraiškingo balso vyriškis pasakoja apie keliones. Kiekvieną dieną vis kita šalis, kitas kraštas. Mama jau seniai svajoja ir pati kur nors išvykti, žinoma, kartu su visa šeima. Susituokę jau penkiolika metų, o išvažiavę dar niekur nebuvo. O taip norėtųsi pasimėgauti užsienietišku, dar nepatirtu klimatu... Vis žada ir žada, bet niekaip neprisiruošia. Pats didžiausias rūpestis yra Herkus, kurio niekam negali palikti - kas gi juo deramai pasirūpins? Tačiau šeimos nariai nežino, kad mama jau gerus ketverius metus taupo pinigus. Ir ne kam kitam, o kelionei. Jei reikės, tai vešis kartu ir Herkų...
Saulėtą sekmadienį Pupkienė gamina pietus - šįsyk kiaulienos troškinį su paprikomis - ir klausosi vidurdienio laidos. Šiandien vedėjas pasakoja apie Australiją. Kengūros, rykliai, vandenynas, banglentininkai, pakrantės barai, naktinis gyvenimas.... „Visiems tiems, kurie mėgsta veiksmą ir egzotiką", - sako laidos vedėjas. O Pupkienė, maišydama troškinį, papurto galvą ir konstatuoja:
- Ne, ne, Australija tikrai ne mums. Kur čia tie rykliai ir močiutė... Dar sunegaluos, juk jos širdis silpna.
Baigęs pasakoti apie Australiją, vedėjas prabyla apie Egiptą. Ir staiga pateikia puikų pasiūlymą - dešimties dienų kelionė į Egiptą už neįtikėtinai mažą kainą! Pupkienė tuojau pat pasigarsina radijo imtuvą. Va čia jau gerokai įdomiau! Visai naujai atsidariusi kelionių agentūra organizuoja išskirtinę, itin pigią kelionę ir siūlo žmonėms apsilankyti Egipte. O ten jau patys žinote kas - piramidės, kupranugariai, karštis, kokteiliai ir žydras pakrančių vanduo. Visos nakvynės - įspūdingame penkių žvaigždučių viešbutyje. Į kainą įtraukti sotūs pusryčiai ir dar sotesnė vakarienė. Kelionė prabangiu lėktuvu, patogus transportas iš oro uosto į viešbutį ir atgal, viską išmanančio, patyrusio gido paslaugos ir daug kitų puikių staigmenų. O dar viena, gyvūnus auginantiems žmonėms itin svarbi ir gera naujiena - viešbutyje yra gyvūnų zona, todėl čia laukiami ir tie, kurie atvažiuoja su savo mylimaisiais augintiniais.
Mama klausosi užgniaužusi kvapą. Kai vedėjas baigia pasakoti ir pradeda diktuoti telefono numerius, kuriais tą kelionę reikia užsisakyti, Pupkienė vos spėja atsinešti popieriaus lapelį ir tušinuką.
- Egiptas kaip tik mums. Ir Herkų galėsime pasiimti kartu! Viešbutis - penkių žvaigždučių, reiškia, patogus. Kupranugariai... berniukams baisiausiai patiks! O tas piramides tai tikrai įdomu pamatyti. Taip, taip, kelionė kaip tik mūsų šeimai, - pati sau besišypsodama nusprendžia Pupkienė, ir nieko nebelaukdama skuba skambinti nurodytu numeriu. Atsiliepia malonaus balso moteriškė. Pupkienė praneša, kad klausėsi radijo laidos ir kad su savo šeima (ir katinu) nori vykti į Egiptą. Moteris nurodo agentūros adresą ir mandagiai paprašo atvykti į vietą suderinti visų kelionės detalių. Taip jos ir sutaria - susitiks rytoj, pusę pirmos.
Prie vakarienės stalo Pupkienė negali nustygti vietoje. Vyras, abu sūnus ir močiutė kerta grikių košę su dešrelėmis ir nė nenujaučia, koks puikus siurprizas jų laukia neilgai trukus. Vyresnėlis sūnus, Karolis, pastebi, kad mama kažkokia paslaptinga.
- Mama, gal laimėjai milijoną, ką? - juokauja Karolis.
Pupkienė numoja ranka.
- Ne, kur tau. Bet matau, kad esi įžvalgus, - šypsodamasi teatsako.
Kitą dieną, išlydėjusi vyrą į darbą, o sūnus į mokyklą, Pupkienė užsimeta skrybėlaitę, paltuką ir išskuba į susitikimą. Agentūrą ji atranda labai sunkiai. Mažoje nuošalioje gatvelėje, įsispraudusi tarp didžiulės įmonės ir kažkokio seno, apleisto pastato, agentūros iškaba vos pastebima. Nedideliame kambarėlyje sėdi dvi moteriškės ir vyras. Jie jau laukia.
- Labai džiaugiamės, kad nusprendėte keliauti su mūsų agentūra. Egiptas - nuostabus kraštas. Nieku gyvu nesigailėsite. Na, o dabar pasakokite. Keliese norite vykti? Ar jūsų katinas paskiepytas, registruotas? Koks laikas jums būtų patogiausias? - pradeda pokalbį pusamžė moteriškė, susirišusi aukštą kuodą. Matyt, agentūros direktorė.
Pupkienė išdėsto, jog nori keliauti su savo šeima - vyru, močiute, dviem sūnumis ir katinu. O laikas jiems nesvarbus. Kuo greičiau, tuo geriau. Vyras jau seniai užsidirbo atostogas darbe, tad jį keliauti išleis bet kada.
Išklausę naująją klientę, agentūros darbuotojai suskumba sudarinėti sutartį. Iš pradžių įspėja, kad skraidinant katiną lėktuvu būtina atlikti tam tikras procedūras, paskiepyti savo augintinį, gauti specialius dokumentus ir taip toliau. O visa kita, kaip žadėta per radiją - penkių žvaigždučių viešbutis su gyvūnų zona, kelionės išlaidos, pusryčiai, vakarienė, gido paslaugos. Viskuo pasirūpinta. O kaina... kaina tikrai nedidelė. Žinoma, agentūros darbuotojai turbūt nenujaučia, kad Pupkienei ta kaina visai neatrodo tokia jau ir maža. Taupė ketverius metus, o dabar - bac - ir tų pinigų nebėra. Nė kvapo. Tačiau Pupkienė nesigaili - juk dabar visi pamatys Egiptą. Pagaliau taip ilgai laukta atostogų kelionė įvyks!
Pasirašiusi dokumentus ir sumokėjusi pinigus, mama patraukia namo. Eina neskubėdama, grožėdamasi miesto panorama. Širdy taip gera, ramu. Kažkur cinamonu ir vanile kvepia šviežiai iškeptos bandelės, kažkur girdisi tolima muzika. Žmonės mėgaujasi gyvenimu. „Na va, ir mes pasimėgausime", - valiūkiškai pagalvoja.
Grįžusi namo, ji nieko nelaukusi praneša namiškiams gerąją naujieną. Vaikai, šūkaudami „valio", puola bučiuoti mamą, susijaudinusi ir net susigraudinusi močiutė ploja rankomis, o Pupkus sėdi kiek nustėręs. Atrodo pasimetęs.
- Oho, mieloji, nustebinai, - galiausiai prataria. - Ar brangiai kainavo?..
- Koks tu nuobodus, mielasis. Kainavo kiek kainavo. Pamatysim piramides ir kupranugarius. Nejaugi nesidžiaugi? - kiek nepatenkinta atrėžia žmona.
Vyriškis tarsi susigėsta. Apsikabina žmoną ir pareiškia:
- Žinoma džiaugiuosi. Tai pirmyn krautis lagaminų!
- Na, matai, Herkau, kaip tau pasisekė. Susipažinsi su faraonų katinais, - glostydama baltą katino kailiuką pašmaikštauja močiutė.
Lygiai po savaitės Pupkių šeimyna jau stoviniuoja oro uoste - laukia lėktuvo. Pupkienė pasipuošusi savo gražiausia suknele, Pupkus - naujomis lininėmis kelnėmis, močiutė - su šiaudine skrybėle, o berniukai - ryškiomis kepuraitėmis. Jauniausias šeimos narys, Marius, laiko narvelį, kuriame kiek sutrikęs ir nepatenkintas kiurkso Herkus. Taip toli nuo namų jis dar niekada nebuvo atsidūręs. Žmonės oro uoste susidomėję dirsčioja į baltąjį katiną. Tokios keliauninkų kompanijos jie irgi dar neregėjo.
Susėdę į lėktuvą, visi jaudinasi. Ypač jaunėlis Marius. Jis bijo aukščio, tad ir dabar, kildamas į dangaus platybes, nesijaučia itin jaukiai. Bet ramus ir tvirtas lėktuvo kapitono balsas kiek nuramina.
Skrydis visai neprailgsta ir lėktuvas nusileidžia Vienoje. Čia Pupkiai kelias valandas laukia kito lėktuvo, kuris juos saugiai nuskraidina jau tiesiai į patį Kairą - Egipto sostinę. Vos išlipus iš lėktuvo ima kepinti svaigus karštis. Ir nieko keisto - uosto termometras iš tolo šviečia ir praneša, jog lauke - daugiau nei 40 laipsnių karščio.
Pupkius į viešbutį veža senoviškas, klerantis ir burzgiantis autobusiukas. Vietos jame tikrai ne per daugiausia, o sėdynės kietokos. Šitaip kratytis iki viešbučio tenka mažiausiai keturiasdešimt kilometrų. Herkus beveik visą kelią gailiai kniaukia. Jam karšta ir nepatogu.
- Hm... Tai štai koks tas patogus transportas, - tyliai pagalvoja sau Pupkienė.
Tačiau daug didesnis nusivylimas apima ją, kai autobusiukas sustoja prie nediduko viešbutėlio. Dabar sunerimsta jau ir tėtis Pupkus:
- Palauk minutėlę, juk tu minėjai, kad viešbutis bus penkių žvaigždučių?..
Pupkiai suguža į viešbučio registratūrą. Administratorius beveik nekalba nei angliškai, nei rusiškai, tad deramai susikalbėti taip ir nepavyksta. Galiausiai tampa aišku, kad čia ne tik nėra gyvūnų zonos - pasirodo, jog gyvūnų laikymas šiame viešbutėlyje griežtai draudžiamas. Administratorius aiškiai duoda suprasti, jog balto katino narvelyje čia tuojau pat turi nelikti. Pupkiai stovi vestibiulyje ir nežino, ką daryti. Tačiau darosi aišku viena - pasilikti čia jie negalės. Juk nepaliks vargšo Herkaus gatvėje.
- Man regis, mus apgavo, - tarsteli močiutė.
Visi jai pritaria, o tėtis pasiūlo:
- Paskambinkime agentūrai. Juk jie už tai atsakingi ir turėtų išspręsti šią problemą.
Tačiau vos išsitraukusi mobilųjį telefoną iš savo rankinės, mama pastebi, jog nėra ryšio. Tuomet tenka vėl kreiptis į administratorių ir prašyti jo, kad leistų pasinaudoti viešbučio telefonu. Administratorius šiaip ne taip supranta, ko iš jo norima. Atsainiai mosteli ranka į telefoną, kuris atrodo jau seniai nebenaudojamas. Neveikia. Pupkienei trūksta kantrybė... Neveikiantis viešbučio telefonas - to jau tikrai per daug. Moteriškė baisiai supyksta ant ją suklaidinusių agentūros darbuotojų. Bet vyras ją nuramina.
Nusprendę, kad neverta toliau sielotis, visi susirenka savo lagaminus ir leidžiasi į miestą. Galbūt suras veikiantį telefoną... Bevaikštinėjant svetimo miesto gatvėmis visai netikėtai prie jų prieina pora paauglių egiptiečių - mergaitė, vardu Isa, ir jos brolis, kuris šiek tiek šneka angliškai, todėl nesunkiai susikalba su Karoliu. Jaunieji egiptiečiai susidomi Pupkiais, nes Isos dėmesį atkreipia gražusis katinas. Tuo pačiu jie užsimano sužinoti, kodėl gi šie užsieniečiai tokie liūdni ir susirūpinę. Pupkių sūnus papasakoja apie melagingus agentūros pažadus ir apie viešbutį, kuriame esą turėjo apsistoti ir Herkus...
Išklausę visos istorijos, paaugliai pasiūlo Pupkiams (žinoma, kartu su katinu) pasisvečiuoti jų namuose. Iš ten keliauninkai galėsią paskambinti agentūrai ir susipažinti su Isos ir jos brolio šeima. Pupkius egiptiečiai priima be galo maloniai ir visų pirmiausia pavaišina tikrų tikriausia egiptietiška vakariene. Herkus taip pat gauna savąją dalį ir, kaip įprastai, sulaukia ypatingo dėmesio.
Pasmaguriavę tėvai skambina agentūrai. Signalas geras ir neilgai trukus atsiliepia ta pati malonaus balso moteriškė.
- Laba diena, - mandagiai pasisveikina Pupkienė. - Jums skambina Pupkienė. Šiuo metu su šeima esame Egipte ir nežinome, kur turėtume apsistoti, nes Jūsų žadėtas viešbutis su gyvūnų zona nieko nenori girdėti apie mūsų katiną.
Kitoje ragelio pusėje stoja trumpa tyla. Vis dėlto moteriškė gana greitai sureaguoja.
- Koks didelis nesusipratimas! Tai tokia pat staigmena mums, kaip ir jums. Labai atsiprašome už visus nepatogumus. Tuojau pat ką nors sugalvosime. Ar galėtumėte palaukti valandą kitą Pamėginsiu paskambinti su mūsų agentūra bendradarbiaujantiems viešbučiams Egipte. O tada iškart Jums perskambinsiu.
- Gerai, mes palauksime.
Kai po to beveik trijų valandų moteris iš kelionių agentūros paskambina vėl, Karolis su Mariumi net nuliūsta - jie jau spėjo susidraugauti su Isa ir jos vyresniuoju broliu.
Pasikalbėjusi su agentūros darbuotoja, mama praneša džiugią žinią:
- Apsistosime kitame viešbutyje, kuriame galės gyventi ir Herkus!
- Netikiu, - burbteli Karolis. - Geriau pasilikime čia.
Isa, tarsi suprasdama, ką lietuvis berniukas šneka, maloniai linkteli galva. Pupkienė nusišypso ir paglosto berniuko galvą.
- Pažadu, kad judu su Isa dar būtinai susitiksite. Juk mes dar neišskrendame į Lietuvą.
Atsisveikinę su draugiškąja egiptiečių šeimyna, Pupkiai patraukia į kitą viešbutį, kuriame turėjo apsistoti. Isa juos palydi iki autobusų stotelės, parodo į kurį autobusą sėsti ir įduoda Karoliui nediduką lapelį su savo adresu. Tuomet dar kartą nusišypso ir nulekia namo.
- Būtinai turime čia kažkada sugrįžti! - sako Karolis. Kišenėje jis spaudžia popierėlį su mielosios egiptietės adresu.
O pasiekę viešbutį, Pupkiai be galo nudžiunga. Tai didelis puošnus pastatas, kurio reklaminė iškaba, visa laimė, jau iš tolo skelbia - čia laukiami ir šeimininkai su savo augintiniais! Tarsi suprasdamas, jog ir jis čia pageidaujamas, Herkus, kurį narvelyje neša tėtis, patenkintas ima murkti.
Ir išties, viešbučio administracija jau laukia Pupkių. Šeima labai maloniai pasitinkama, o Herkus kaip mat gauna jaukų kampelį gyvūnų viešbutėlyje. Čia mieguisti snūduriuoja net keliolika įvairiausių rūšių katinų, o kitose patalpoje girdisi bežaidžiančių šuniukų amsėjimai.
Jau pirmąjį vakarą, pavakarieniavę, nusimaudę ir gerokai pavargę, tačiau laimingi, Pupkiai pamiršta visas savo nesėkmes. Pupkienės pyktis kažkur išgaruoja ir ji jau nebesiunta ant agentūros darbuotojų. Dabar ateina metas džiaugtis kelione ir pažinti naują kraštą.
Kitą rytą, visi išeina pasivaikščioti į pajūrį, o kartu pasiima ir Herkų. Katinas saviškių buvo jau labai pasiilgęs, todėl eidamas neįprastai glaustosi ir skleidžia keistus garselius.
- Šiandien važiuosime apžiūrėti piramidžių ir pajodinėti kupranugariais, - taria tėtis. - Herkui, deja, teks palaukti mūsų viešbutyje.
Močiutė švelniai pešteli murkiantį baltąjį katiną už ausies ir priduria:
- Tai niekis. Manau, kad jam ir taip jau pakanka įspūdžių.
Ir visi lėtai nužingsniuoja saulėta, smėlėta pakrante tolyn, savo viešbučio link.