Patys skaniausi obuoliai

Kiekvieną vasarą Jokūbas važiuoja paviešėti pas senelius į kaimą. Ten praleidžia beveik visą mėnesį. Kaime jam niekada nenusibosta. Jokūbas padeda senelei lesinti vištas, rinkti miško uogas ir grybus, o su seneliu eina žvejoti arba ko nors meistrauti - senelis turi nemažą dirbtuvę, kurioje pilna visokiausių nematytų rakandų. Jokūbo senelių ūkis nedidukas, tačiau maistu jie apsirūpinę - laiko karvutę, tuziną triušių, pulkelį vištų ir net dvi minkštavilnes avis. Jokūbas gyvulėlius myli, todėl kartais kiaurą dieną pražaidžia kieme, apsuptas jaukios gyvybės. Tik gaidžio berniukas visiškai nemėgsta - pasipūtęs skiauterėtasis įžūliai vaikštinėja apie Jokūbą ratu, karts nuo karto grėsmingai išpučia krūtinę ir sukakarykuoja.
- Jis nori, kad žinotum, kieno čia teritorija ir kieno vištos, - juokdamasis aiškina senelis anūkui.
Senelė kasdien pagamina ką nors labai skanaus. Tai bulvinių blynų, tai makaronų sriubos su braškėmis ir mėlynėmis, tai kiaušinienės su svogūnais ir taip toliau. Tačiau pats mėgstamiausias Jokūbo užkandis - kepti obuoliai. Tokie dideli, šviesiai rožiniai ir sultingi. Senelis nuskina juos nuo obels sodo gale, o močiutė apibarsto cinamonu, cukrumi, gvazdikėliais ir vanile. Tuomet deda į orkaitę ir kepa tol, kol šie dailiai parunda. Jokūbas jau iš tolo užuodžia tokį skanėstą, tad kviesti prie stalo berniuko nė nereikia - atlekia pats.
Vasarą seneliai dažnai važiuoja į turgų, kur prekiauja gėrybėmis iš savo daržo ir sodo. Išdėlioja ant didžiulių dėžių skaniuosius rožinius obuolius, pomidoriukus, agurkus, morkas, svogūnus, bulves ir dar šį bei tą. O Jokūbas padeda seneliams pasverti prekes, sudėti į maišelius ir suskaičiuoti pinigus. Tiesa, dauguma žmonių šiais laikais traukia apsipirkinėti į prekybos centrus ir pamiršta vietinius turgelius, kur visada galima įsigyti pačių šviežiausių gardumynų tiesiai iš kieno nors daržo.
Kuomet tėvai atvyksta parsivežti sūnaus į namus, berniuką sunku atpažinti - taip smarkiai jis pasikeitęs. Visas dailiai nuauksintas vasarinės saulės, žandai raudoni kaip vyšnios. Jokūbas tėvų pasiilgo, tačiau važiuoti namo visai nenori. Miesto triukšmo ir didybės berniukas visai nepasigedo. Užtat susitikti su draugais bus smagu. Anūkas atsisveikina su seneliais ir kartu su tėvais nudulka vingiuotu vieškeliu tolyn.
Namuose, virtuvėje, Jokūbas randa didelį tortą - mama iškepė sugrįžtuvių proga. Berniukas prisikerta ligi soties, padėkoja ir ruošiasi lėkti laukan, kur jo jau laukia draugai. Audamasis batus, Jokūbas pastebi dubenį, prikrautą dailių raudonų obuolių.
- Oho, kokie prinokę... Turbūt bus dar skanesni nei pas senelius! - šauna jam į galvą, todėl pasičiumpa du didelius obuolius ir išskuba.
Tačiau suvalgęs vieną, antrojo Jokūbas jau tikrai nebenori. Kažkokie neskanūs bei netikri pasirodo berniukui šitie raudonieji obuoliai. O juk pas senelius raškydavo nuo obels vieną po kito ir valgydavo, valgydavo... Tokie skanūs jie jam buvo!
Kitą dieną mama namo parneša bananų. Jokūbas bananus mėgsta, todėl suvalgo net tris. Tėtis juokais erzina Jokūbą:
- Pamatysi, pavirsi į beždžioniuką!
Tik bevalgydamas tuos bananus, berniukas ir vėl prisimena senelių sodą. Kokie sultingi ten auga obuoliai ir kriaušės, o kokios kvapnios braškės!..
Pakentėjęs dar keletą dienų, Jokūbas nusprendžia paprašyti mamos, kad orkaitėje iškeptų obuolių su cinamonu. Jokio kito saldumyno jam šitaip nesinori.
- Gerai, tuomet šiandien eidama namo nupirksiu obuolių, - sutinka mama ir linksmai priduria: - Pačių raudoniausių, kokius tik rasiu parduotuvėje.
- Svarbiausia, kad būtų tokie skanūs kaip pas senelius, - paaiškina Jokūbas.
Išėjusi iš darbo, mama patraukia tiesiai į parduotuvę, kurioje didelėse plastmasinėse dėžėse pūpso įvairiausių rūšių obuoliai. Dideli, maži, žali, raudoni ir geltoni. Atvežti iš tolimiausių kraštų, negirdėtais, egzotiškais pavadinimais. Yra ir įprastesnių lietuviškų, tačiau mama į juos dėmesio nė neatkreipia - tie užsienietiški mažiau nusibodę ir, ko gero, daug kartų skanesni. Taip galvoja Jokūbo mama.
Tačiau kai vakare ant stalo jau garuoja kepti obuoliai - su cinamonu, cukrumi, gvazdikėliais ir vanile (Jokūbas nurodė kuo tiksliausią senelės receptą) - berniukui jie vis dėlto nėra tokie skanūs, kaip kad buvo kaime. Jokūbas suka galvą, ką gi mama padarė ne taip. Gal įdėjo ko nors per daug ar per mažai? O gal kalti patys obuoliai? Bet iš mandagumo vaikas mamai nieko neužsimena. Tik nusprendžia žūtbūtinai išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas.
Išaušus kitam rytui, Jokūbas sulaukia, kol tėvai išsiskirstys į savo darbus ir išsitraukia iš po lovos taupyklę. Ten žvanga nemenka krūvelė monetų.
- Jų tikrai turėtų pakakti mano planui, - nusprendžia berniukas.
O planas yra toks: nueiti į artimiausią miesto turgelį ir nusipirkti obuolių. Jokūbas žino, kad mama visada apsipirkinėja tik parduotuvėje. Tačiau berniuko seneliai savo skaniuosius obuolius pardavinėja turgelyje, į prekybos centrus tie obuoliai nenukeliauja... Jokūbas mano, kad skanieji obuoliukai slepiasi būtent mažuose turgeliuose, dideliuose pintiniuose krepšiuose, kibirėliuose, drobiniuose maišuose.
Iki artimiausio turgelio Jokūbas nueina per geras dvidešimt minučių. Čia savo soduose ir daržuose užaugintas gėrybes pardavinėja daugybė žmonių. Jokūbas apsidairo ir išsirenka kelias senutes, iš kurių perka obuolius. Viena jų dar mėgina įsiūlyti naminį sūrį, tačiau sūris jau neįeina į berniuko planą. Nusipirkęs du kilogramus obuolių, Jokūbas skuba atgal į namus, tačiau netikėtai susigundo ir už likusius pinigus nusiperka dar pusę kilogramo obuolių iš vieno guviai besišypsančio senuko.
Parskubėjęs namo, vaikas obuolius kruopščiai nusiplauna ir ima degustuoti. Krimsteli vieną, antrą, trečią... Ir negali sustoti! Šitie obuoliai kažkokie skanesni, kvapnesni, atrodo, net tikresni. Ir tokie panašūs į tuos, kuriuos valgė savo senelių sode!
Kai Jokūbo mama grįžta namo, berniukas puola aiškinti, kokį atradimą šiandien padarė.
- Turgelyje pirkti obuoliai patys skaniausi, mama! Žmonės juos atsiveža iš savo sodų, kaip kad seneliai. Aš viską išsiaiškinau.
Mama stebisi, kodėl Jokūbas šitaip susidomėjo obuoliais. Ji pasiteirauja, kaip jis „viską išsiaiškino". Išgirdusi apie ekskursiją į turgelį, ne juokais supyksta.
- Sūneli, daugiau niekada nemėgink daryti tokių bandymų be mano leidimo! Viešpatie, visa laimė, kad nieko nenutiko. Ir kas per obuolių manija... Jei būčiau žinojusi, kad esi toks obuolių mėgėjas, būčiau paprašiusi, kad senelis leistų tau prisiskinti kelis maišus ir parsivežti į miestą.
Pokalbį girdi ir tėtis, kuris vaikystėje taip pat buvo tikras obuolių smaguris. Jo vaikystės namų sode augo trys senos obelys, kurių šakos svirte svirdavo nuo pačių skaniausių vaisių. Tėtis prisimena, kad jo mama kadaise tuos obuolius nešdavo parduoti į turgų. Todėl pasiūlo:
- O kodėl gi mums visiems rytoj nenuėjus į turgų? Žmonės ten pardavinėja tai, ką užaugina savo soduose ir daržuose. Ir obuolių ten tikrai rasime tokių, kokius mėgsta Jokūbas.
Apsilankymas turguje praeina kuo puikiausiai. Jokūbas pats išsirenka obuolius, kurie jam atrodo panašiausi į tuos, kuriuos skynė nuo obels pas senelius. Švieži, atvežti tiesiai iš gaivaus sodo... Šie obuoliukai nepakartojami.
Nuo to laiko Jokūbo tėvai daržoves ir vaisius gana dažnai perka turguje. O Jokūbas žino, kad kiekvienas, kuris eina apsipirkti į turgelį, padeda tokiems žmonėms, kaip jo seneliai. Tokiems, kurie patys viską užaugina savo soduose ir daržuose. Ir ne bet kaip, o su meile ir rūpesčiu. Jokūbas prisimena, kaip atsakingai senelė skina nuo krūmo pomidorus, kaip laisto agurkus ir kaip švelniai išrauna iš žemės morką. Kaip vėsią rudens popietę senelis baltina obelų kamienus, kaip gydo vėjo įlaužtą šaką, kaip uždengia tinklu nuo įžūlių, plėšikaujančių paukščių. Turbūt todėl ir obuoliai galų galiausiai užauga šitokie skanūs.
Jokūbo mama net nusipirko obuolių pyragų receptų knygą. Na, kad niekuomet nepritrūktų fantazijos. Juk sūnus šitaip mėgsta obuolius.