Nėra to blogo arba atšauktas skrydis

Ernestos pusbrolis Džiugas jau gerus tris metus gyvena Anglijoje, Londone. Išvažiavo vos baigęs studijas, nusprendė užsidirbti pinigų, kad vėliau galėtų grįžti į Lietuvą ir kada nors sukurti savo verslą. Džiugas ir Ernesta visada buvo artimi bičiuliai, todėl nuolatos susirašinėja laiškais, pasakoja vienas kitam, kas naujo ir įdomaus įvyko, kol jiedu nesimatė. Pusbrolis jau seniai kviečia Ernestą atvykti į Londoną jo aplankyti ir apžiūrėti nuostabią Anglijos sostinę, tačiau mergina vis neišsiruošia kelionei. 
Vėjuotą pirmadienio rytą Ernesta gauna dar vieną Džiugo laišką. Pusbrolis rašo, jog kitą mėnesį rengia didžiulį savo gimtadienio vakarėlį ir labai norėtų, jog šventėje dalyvautų ir Ernesta. Ar ji galėtų išpildyti jo pageidavimą ir atvykti? Apimta geros nuotaikos ir nusiteikusi itin entuziastingai (tai vis dėl to, jog dar tik savaitės pradžia ir įvairiausi darbai nespėjo nuvarginti), Ernesta skuba prie kompiuterio - ieškos kuo pigesnio skrydžio. Ji aplanko mažiausiai keturis skirtingus puslapius, kol randa patį priimtiniausią pasiūlymą. Nusprendžia, jog skris mažiausiai savaitei laiko, kad spėtų ne tik atšvęsti pusbrolio gimtadienį, bet ir susipažinti su Londonu. Juk būtinai reikia pamatyti garsųjį Big Beną ir pasisukti tuo įspūdingu apžvalgos ratu, kuris iškelia aukštai aukštai virš viso miesto.
Išvykimo diena atskuba taip greitai, kad Ernesta vos suspėja išrinkti Džiugui gimtadienio dovaną. Ji nuperka pusbroliui mažytį storakamienį bonsai medelį. Merginos mama, išvydusi dovaną, ima piktintis:
- Na ir pakvaišai. Kaip tu tokį lepų augalą nugabensi lėktuvu iš Lietuvos į Londoną? 
- Nugabensiu. Pamatysi. Tik mažiau rūpinkis. Be to, žinau, kad tokį medelį Džiugas svajoja turėti jau nuo kokios dešimtos klasės. 
Ernestos mamai nelieka nieko kito, kaip tik padėti medelį kuo saugiau supakuoti ir dar būtinai palikti jam vietos kvėpuoti. Mama įduoda dukteriai kaspinu aprištą stiklainėlį aviečių uogienės ir gerą gabalą naminio obuolių sūrio, kad nuvežtų Džiugui ten toli, už jūrų marių.
Kuomet Ernestos daiktus tikrina oro uosto apsauga, vyriškiai labai nustemba išvydę maišelin įsuptą bonsai medelį. Tokį bagažą jie išvysta labai retai.
Londono oro uoste pusseserę pasitinka pats Džiugas. Jis nepaprastai džiaugiasi, kad Ernesta pagaliau prisiruošė jį aplankyti. Juk laukė jos visus tris metus! Džiugas apgalvojo visą viešnagės programą - kur eis, ką parodys, su kuo supažindins savo pusseserę. 
- Pirmiausia važiuojame pas mane. Įsikursi, persirengsi, o po to eisime į miestą papietauti. Žinau labai jaukią vietelę, - pasakoja Džiugas. 
Pusbrolio butas nedidukas, tačiau tvarkingas ir šviesus. Ernesta visai nenustemba išvydusi augalais apkrautas dideles palanges. Džiugas visada buvo didelis augalų mylėtojas. Savo brangią dovaną Ernesta paslėpė patogioje erdvioje rankinėje, todėl medukas kol kas liko nepastebėtas. 
Vakarop, skaniai papietavę ir pasišnekučiavę mieloje britiškoje kavinukėje, Džiugas ir Ernesta eina apsipirkti. Jau rytoj vakare Džiugo gimtadienio vakarėlis, todėl dar reikia kai kam pasiruošti. Ernesta padeda pusbroliui išsirinkti dailų kaklaraištį, o sau nusigriebia stilingą šalikėlį. Rytoj abu atrodys nepriekaištingai. 
Gimtadienio ryte Ernesta įteikia pusbroliui kuo puikiausiai išsilaikiusį mažąjį bonsajų ir mamos lauktuves. Pusbrolis nepaprastai nudžiunga. Medelį jis įkurdina pačioje garbingiausioje vietoje - ant savo rašomojo stalo.
Džiugo gimtadienio vakarėlyje dalyvauja apie penkiolika žmonių. Ir tai toli gražu ne vien anglai ar Anglijos lietuviai. Pasveikinti bičiulio draugai atvyko net iš Australijos, Ispanijos ir Vokietijos! Ir nieko čia labai keisto, mat Džiugas - aistringas keliautojas. Kiekvienais metais jis aplanko bent tris šalis, kuriose visada stengiasi susipažinti su naujais žmonėmis. Su kai kuriais iš jų susidraugauja taip artimai, jog po to susitinka dar ne kartą. Tad ir dabar, linksmame vakarėlio šurmulyje girdėti įvairiausiomis kalbomis ir akcentais kalbantys žmonės. Ernestai į akį krinta simpatiškas vaikinas iš Vokietijos. Jiedu kalbasi kone pusę nakties. 
Svečius Džiugas su Ernesta išlydi tik kitos dienos pavakary. Gaila, jog jiems tenka sugrįžti į savo kasdienybę, kur laukia darbas ir įprastinės veiklos rutina. Ernesta mieguista sėdi prie stalo ir liūdnai siurbčioja arbatą. Gaila, kad teko atsisveikinti su Gerardu. Gal reikės kurią dieną apsilankyti Vokietijoje?..
- Na gerai, mieloji, nebėra laiko liūdėti. Prauskis, renkis ir keliaujame į miestą. Šiandien turim dar daug ką pamatyti! - Džiugas vis neduoda laiko Ernestos lyriškiems susimąstymams. Jis nori parodyti pusseserei, kaip nepakartojamai atrodo Londonas vakare. Įmantrūs senoviški žibintai, didingi pastatai, ryškiai raudonos, romantiškos telefonų budelės ir žymieji dviaukščiai autobusai. Ernesta negali atsistebėti, koks žavingas yra Anglijos sostinė. Merginai akimirką topteli, jog be reikalo šitiek laiko atidėliojo savo viešnagę. Reikia aplankyti pusbrolį kur kas dažniau! O Džiugas, tarsi perskaitęs pusseserės mintis, tarsteli:
- Galbūt dabar sulauksiu čia tavęs dažniau? 
Taip įdomiai ir turiningai leisdami laiką Londone (jiedu spėja apsilankyti miuzikle ir keliuose koncertuose), Ernesta ir Džiugas nė nepastebi, kaip greitai pralekia beveik visa savaitė. 
- Gaila, kad šiąnakt jau teks atsisveikinti. Bet nepradėkim liūdėti per anksti. Šiandien važiuosime į vieną nediduką miestelį. Pamatysi, kaip atrodo tikra jauki britiška provincija, - anksti ryte pareiškia Džiugas. 
Ernesta akimirką suabejoja. 
- O tu nepamiršai, kad mano lėktuvas išskrenda jau šiąnakt, lygiai vidurnaktį? Mes spėsime grįžti?
Džiugas numoja ranka. 
- Žinoma, kad spėsime. Miestelis vos už poros valandų kelio.
Patogus dviaukštis autobusas per nepilnas dvi valandas, kaip Džiugas ir minėjo, nuveža juos į nediduką, ramų provincijos miestuką. Čia atmosfera visiškai kitokia nei triukšmingajame Londone. Atrodo, jog laikas tokiame tyliame miestelyje bėga lėčiau, žmonės neskuba, ir rūkas ne toks tirštas. Džiugas ir Ernesta prisėda jaukioje kavinukėje ir išgeria po puodelį angliškos arbatos su pienu. Ant stalelio, prie kurio jie sėdi, stovi vazelė su pamerkta levandų puokštele. 
- Visai nesinori grįžti namo, čia taip gera, - sako pusbroliui Ernesta.
- Tikrai? Suprantu. Ir man taip iš pradžių atrodė. Viskas nauja, nepatirta, įdomu. Dabar širdį jau traukia atgal į savą kraštą. Bet gyvenimas sukasi čia. O čia irgi gerai, negaliu skųstis. Eime, pasivaikščiosime vietiniame parkelyje. Atvažiuoju į jį visada, kai pasijuntu labai pavargęs. Nuramina. 
Parke greitai prabėga labai graži popietė. Eidami atgal link autobusų stoties, Ernesta ir Džiugas dar užsuka į visai mažutę suvenyrų krautuvėlę, kur nuperka Ernestos mamai labai gražų puodelių servizą su levandomis. 
Naktį, likus valandai iki skrydžio, Džiugas ir Ernesta geria kavą ir šnekučiuojasi. Staiga, skrydžių švieslentėje pasirodo netikėta informacija - lėktuvas į Lietuvą šįvakar jau neišskris. Skrydis atšauktas. Moteriškas balsas per garsiakalbį šią informaciją dar kartą patvirtina. Ernesta ne juokais sunerimsta. Kas gi taip netikėtai pasikeitė? 
Džiugas liepia pusseserei nesijaudinti ir nuskuba išsiaiškinti, kodėl skrydis atšauktas. Oro uosto tarnautojas paaiškina, kad lėktuvas negali skristi dėl tam tikrų techninių nesklandumų. O išsamesnės informacijos suteikti jis dar negali. 
- Su keleiviais bus susisiekta, - priduria vaikinas. 
Kuomet Džiugas grįžta pas Ernestą, ši sėdi apsiašarojusi.
- Kas gi nutiko? - nuoširdžiai susirūpina Džiugas.
- Tai kad mano skrydis atšauktas... O pinigų kitam bilietui aš dabar nebeturiu. 
Išgirdęs Ernestos atsakymą, Džiugas net nusijuokia.
- Turbūt juokauji, pussesere. Ko čia sielotis? Dėl paprasčiausio atšaukto skrydžio! Juk ne tavo kaltė, kad lėktuvas šįvakar neišskrido. Bilietą į kitą lėktuvą tau nupirks už atšauktą reisą atsakinga aviakompanija. Arba duos tau pinigų, kad nusipirktum jį pati. Nesuk sau galvos dėl tokios smulkmenos! Tavimi tikrai bus pasirūpinta, prižadu. Be to, juk žinai, kad niekad nepaliksiu tavęs nelaimėje. 
Džiugo žodžiai padeda Ernestai pamažu nusiraminti. Tikrai, dabar ji prisimena - juk kažkada klasiokė pasakojo, kaip per oro uosto darbuotojų streiką Paryžiuje neišskrido atgal į Lietuvą... Tačiau po to ta pati oro linijų kompanija sumokėjo už prarastą bilietą ir mergina laimingai grįžo į Vilnių. 
- Aha, tuomet viskas aišku. Na, bus kaip bus. Jei ką, tai mielai dar kurį laiką pabūsiu Londone, - pralinksmėjusi sako Ernesta.
- Teisingas požiūris! O dabar duokš lagaminą ir važiuojam iš čia. Juk nesėdėsim kiaurą naktį oro uoste. Oro linijos kompanijos atstovai patys susisieks su tavimi. Namuose išvirsiu tau angliškos arbatos su pienu. 
- Gerai, man tinka! Žinai, Džiugai, turbūt tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.