Aliuminio pakuotė: kiek svarbus perdirbimas?

Dr. Renata Dagiliūtė, 2011 m. gruodis

Su aliuminio pakuotės problematika dažniausiai susiduriame kai turime omenyje įvairias gėrimų skardines, nors nemaža dalis aliuminio naudojama ir kitiems maisto produktams pakuoti. Aliuminis plačiai naudojamas maisto pakavimui dėl savo savybių (patvarus, atsparus išorės poveikiui, pats be kvapo ir nelaidus kvapams bei pan.), o dėl santykinai mažo pakuotės svorio ypač tinkamas transportavimo atžvilgiu. Pastaraisiais metais sunaudojama virš 40 milijonų tonų aliuminio kasmet, iš kurio apie 20 % tenka būtent įvairioms aliuminio pakuotėms (vien Europoje tai sudaro maždaug 1 mln. tonų aliuminio). Aliuminio skardinių gamybai sunaudojama apie 60 % viso pakavimui skirto aliuminio.

Aliuminis yra palyginti gausiai randamas Žemėje elementas ir esant dabartinimas jo naudojimo tempams, neįvertinus perdirbimo, jo turėtų užtekti dar maždaug 300 metams. Nepaisant to, pirminių medžiagų išgavimas ir apdirbimas daro didelį poveikį aplinkai. Aliuminis gali būti 100 % perdirbamas ir taip gali būti sutaupoma iki 95 % pirminėms aliuminio žaliavoms išgauti ir apdirbti reikalingos energijos. Europoje maždaug 40 % viso naudojamo aliuminio yra perdirbtas. Dar ženklesnis yra aliuminio skardinių perdirbimas. 2009m. aliuminio skardinių perdirbimas (Europos Aliuminio asociacijos duomenimis) siekė 64,3%. Tai reiškia, kad iš 34 mlrd. Skardinių 21 mlrd. buvo perdirbta. Kai kuriose vakarų Europos šalyse aliuminio skardinių perdirbimo apimtys siekia daugiau nei 90% (žr. 1 pav.). Jei būtų pavykę perdirbti dar 400 mln. skardinių, būtų „sutaupyta” 50 tūkst. tonų klimato kaitos dujų (kas atitinkamai prilygsta 20 000 lengvųjų automobilių emisijai).

1 pav. Aliuminio skardinių perdirbimo lygis kai kuriose Europos šalyse 2009 m.

Planuojama pasiekti, kad 2020 m. Europoje būtų perdirbama 80 % visų aliuminio skardinių ir tuo pačiu sumažinti poveikį aplinkai. Europos Aliuminio Asociacijos duomenimis per pastaruosius dešimtmečius ženkliai pagerėjo aliuminio pramonės aplinkosauginis veiksmingumas ir, didžiąja dalimi, būtent dėl antrinio perdirbimo. Realiai dėl aliuminio perdirbimo sutaupyta 58 % energijos ir į aplinką pateko 65 % mažiau klimato kaitos dujų. Mokslininkai (Gatti, de Castilho Quieroz, Corrêa Garcia, 2008) taikydami būvio ciklo vertinimą taip pat nustatė ženklią perdirbimo įtaką poveikio aplinkai mažinimui. Dar kartą prisiminsime, kad būvio ciklo vertinimas (BCV) yra priemonė įvertinti konkretaus produkto poveikį: energijos ir žaliavų sąnaudos gamybos procese, teršalų emisija į vandenį, dirvą ir orą gamybos, naudojimo ir galutinio utilizavimo stadijose. Tuo pačiu BCV leidžia nustatyti galimybes konkretaus produkto poveikiui aplinkai sumažinti. Taigi, šie mokslininkai nustatė, kad aliuminio skardinių perdirbimui Brazilijoje pasiekus beveik 90 %, gamybos stadijoje poveikis aplinkai ženkliai sumažėjo (2 pav.)

2 pav. Išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokytis (%) skardinės gamybos stadijoje, aliuminio skardinių perdirbimui pasiekus beveik 90 % lygį (pagal Gatti, de Castilho Quieroz, Corrêa Garcia, 2008).

 
 

Kaip matyti aliuminio skardinių perdirbimas, vien skardinės gamybos procese leidžia daugiau nei 50 % sumažinti vandens ir energijos sąnaudas, taip pat oro taršą CO2, NOx, SO2, bei atliekų, patenkančių į sąvartyną, kiekį (daugiau nei 80 %). Perdirbimas taip pat ženkliai mažina ir vandens nuotekų užterštumą: nuotekose mažiau suspenduotų dalelių (virš 80 % mažiau), alyvų ir riebalų (apie 50 %), organinių junginių (65 %), sieros, metalų (90 %).

Norint pasiekti kuo geresnių aplinkosauginių rezultatų, labai svarbus yra tinkamas aliuminio skardinių rūšiavimo ir surinkimo sistemos įgyvendinimas. Pasiekus aukštą skardinių surinkimo lygį ir jas visas perdirbus, galima tikėtis dar mažesnio poveikio aplinkai.

Nuorodos:

1. Europos Aliuminio Asociacijos internetinis puslapis https://www.european-aluminium.eu/
2. Gatti J.B., de Castilho Quieroz G., Corrêa Garcia E.E. 2008. Recycling of Aluminium Can in Terms of Life Cycle Inventory (LCI). International Journal of Life Cycle Assessment, 13(3), p. 219 – 225.