2016 01 31

Klientai džiaugiasi, kai kavos kainos sumažėja, tačiau tai gali reikšti sunkumus ir prarastas pajamas kavos augintojams. 2001m. rugpjūčio 14-ąją, buvo pranešta apie arabika kavos kainos nukritimą iki 35,33 centų už kilogramą kavos. Iki vidurdienio kaina sumažėjo dar iki 35,11 centų. Susirūpinę dėl krintančių kainų ir oro sąlygų, Brazilijos kavos augintojai norėjo parduoti kuo daugiau kavos. Deja, pirkėjai mažai domėjosi praėjusių metų derliumi. 8% Brazilijos praėjusių metų derliaus liko neparduoti.

Todėl ne tik kavos augintojai prarado pajamas, bet nukentėjo ir ištisos bendruomenės, dalyvaujančios kavos gamyboje. Taip pat ši tendencija atėmė dalį vaikų gerovės – apribojo jų prieigą prie padorios sveikatos priežiūros ir švietimo. Jau prieš kainų kritimą darbuotojai dirbo už labai mažus atlyginimus ir buvo priklausomi nuo darbdavių – jie neturėjo galimybės taupyti ar užsitikrinti pragyvenimo, ypač mažėjant kainoms. Taigi, kai rinkos kainos ir gamybos sąnaudos svyruoja, sunku užtikrinti, kad pirkimo kaina visada padengtų gamybos išlaidas. Todėl labai svarbu, kad už produktus būtų nustatoma minimali kaina – apsauga tiems atvejams, kai rinkos kainos yra mažos ir / ar gamybos sąnaudos didelės.

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu, atsirado sprendimas spręsti tokias situacijas – „Fairtrade“ ženklas ir sertifikavimo sistema, kuri buvo pradėta 2002 m. „Fairtrade“ sertifikatas išduodamas produktui, jei jo visa gamybos grandinė atitinka Sąžiningos prekybos organizacijos nustatytus reikalavimus:

• draudžiamas priverstinis ir vaikų darbas;
• gamyba vykdoma aplinkai draugiškais būdais;
• didmeniniai pirkėjai moka nustatytą minimalią kainą už produktus,
• teisingas atlyginimas darbuotojams kartu su priemoka, naudojama remti sąžiningos prekybos kooperatyvus ir bendruomenes.

Šiuo atveju, kai kavos kaina krenta, minimali Sąžiningos prekybos kaina apsaugo sertifikuotus Sąžiningos prekybos gamintojus. Perkant “Fairtrade“ sertifikuotus produktus, „Fairtrade” minimali kaina yra mažiausia leidžiama kaina, kurią didmeninis pirkėjas (ne galutinis vartotojas) moka gamintojų organizacijai. Tai nėra fiksuota galutinė kaina – tai yra žemiausia įmanoma pradinė derybų kaina tarp gamintojo ir pirkėjo. Kaina yra derybų su gamintojais ir ekspertais rezultatas. Sąžiningos prekybos minimalios kainos yra periodiškai peržiūrimos. Minimalus kainos lygis nustatomas toks, kad gamintojų organizacijos gauta kaina padengtų faktines tvarios gamybos sąnaudas ir apsaugotų ūkininkus pasaulinės rinkos kainų kritimo atveju. Jei rinkos kaina didesnė nei „Fairtrade“ minimali kaina, didmeninis pirkėjas turi mokėti rinkos kainą. Tokiu atveju pirkimo kaina yra nustatoma pagal kakavos pupelių kokybę.

Be minimalios kainos ir priemokos, Sąžiningos prekybos kooperatyvai turi galimybę gauti dalinius išankstinius apmokėjimus už produkciją. Tai svarbu todėl, kad smulkūs gamintojai gali iš karto sumokėti ūkininkams ir darbuotojams. Didmeniniai pirkėjai turi sudaryti ilgalaikes sutartis su kooperatyvais, kad pastarieji galėtų prognozuoti pajamas ir planuotis ateitį. Darbuotojams turi būti garantuojama teisė burtis į profesines sąjungas, kad būtų galima bendrai sutarti dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų. Darbo užmokestis ir darbo sąlygos turi būti tos pačios tiek vietos, tiek imigravusiems darbuotojams. Darbo užmokestis turi būti ne mažesnis arba didesnis nei regioninio vidurkis arba minimali mėnesinė alga. Darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos turi būti užtikrintos, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų darbe.

Ar ne keista – iš toli importuojamų bananų kilogramas kainuoja mažiau nei kelionė autobusu iš Talino į Haapsalu? Arba tai, kad mažmenininko kaina sumažėjo, o gamybos sąnaudos išaugo dvigubai? Tai galima paaiškinti tik neįtikėtinai žema didmenine pirkimo kaina, kuri verčia gamintojus iš besivystančių šalių bristi į dar didesnį skurdą, skatina vaikų darbo naudojimą, taupo bendruomenės vystymosi ir aplinkos apsaugos sąskaita.

Paprastai mes neturime laiko galvoti apie, tarkim, apelsinų sulčių kilmę, kai imame pakuotę iš parduotuvės lentynos. Tai leidžia mums mėgautis sultimis aplinkos ir skurdžių darbo sąlygų apelsinų plantacijose ir sulčių gamyklose sąskaita. Lankydamasis Estijoje, Alcimir da Carmo, apelsinų ūkio Parana rajone (Brazilija) darbininkų atstovas, išprovokavo pažvelgti į jų gyvenimo ir darbo sąlygas. Europoje įgyvendintos kampanijos “Supply Cha!nge – Fair Super Brands“ tyrimo duomenys taip pat pabrėžia pavojingas darbo sąlygas ir žalą aplinkai, gaminant apelsinų sultis. Tyrimai atskleidė, kad apelsinų sulčių pramonė puikiai veikia ir eksportuotojai gauna gerą pelną. Vidutinis europietis išgeria 11 l apelsinų sulčių per metus, iš kurių 80% yra kilę iš Brazilijos. Apie 32 milijonų litrų sulčių yra nuperkama kasmet Estijoje, o apelsinų sultys ir toliau išlieka populiariausios. Stabtelėjimas ir pagalvojimas, apie konkrečių apelsinų sulčių kilmę ir ar jos pagamintos laikantis aplinkosaugos reikalavimų bei žmogaus teisių, gali prisidėti prie žalos aplinkai sumažinimo ir geresnės gyvenimo kokybės Brazilijos darbuotojams.

“Fairtrade” taip pat yra kritikuojama. Pavyzdžiui: “Fairtrade” sistema nėra tokia jau ir kilni – tik ketvirtadalis vartotojų sumokamos kainos iš tikrųjų pasiekia ūkininkus. Be to, “Fairtrade sertifikavimas yra pakankamai brangus ir ūkininkai gali dirbti be užmokesčio metų metus. Kas turėtų sukelti didžiausią susirūpinimą, tai, kad darbuotojai ir gamintojai skurdžiausiose šalyse apskritai nėra susijungę į kooperatyvus ir beveik nėra galutinių produktų iš šių šalių. Be abejo, “Fairtrade” sistema turi savo trūkumų ir ją visada galima tobulinti, bet šiandien ji yra viena iš geriausių ir patikimiausių sistemų, kurios padeda tiek gamintojui, tiek pirkėjui. Tai patvirtina ir mano asmeninė patirtis. Tekstilės gamintojai Indijoje, kavos augintojai Ekvadore ir kakavos augintojai Ganoje turi tiksliai tokios patirties, kurią numatė „Fairtrade”: geras darbo sąlygas, investicijas į bendruomenę ir uždraustą vaikų darbą, besivystančias bendruomenes – ir tuo pačiu metu siūlo vartotojui labai aukštos kokybės produktus už pagrįstą kainą. Teko aplankyti ir Ikuru riešutų plantaciją (Mozambikas), kuri gavo „Fairtrade“ sertifikatą 2006 m. Be riešutų, Ikuru dar sertifikavo sezamo ir sojos produktus. Skirtumus Ikuru ir plantacijose už 10 km galima prilyginti  skirtumams buvusiose Vakarų ir Rytų Vokietijose. Ikuru ūkininkai buvo vieninteliai ūkininkai Mozambike, kurie taip pat buvo ir plantacijos savininkai; jie gavo sąžiningą atlygį už darbą, o priemoka buvo investuota įsigyti naujai technikai, sėkloms, mokyklų statymui ir vandens gręžiniams įrengti.

Antra kritika yra teiginys, kad mes pirmiausia turime pamaitinti mūsų pačių vargšus. Kai toks argumentas yra pateikiamas, du dalykai turi būti turimi omenyje. Pirma, gamintojai iš besivystančių šalių dažnai gyvena iš pajamų, žemiau nustatytos ribos, arba neturi jokių pajamų – visiškame skurde. Nors jie dirba, tai kelia grėsmę jų sveikatai ir galimybei susidoroti su šiomis problemomis.

2008-2009 m. 54,7% iš Mozambiko gyventojų gyveno visiškame skurde (Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo tyrimų duomenimis). Dauguma žmonių turi išgyventi už 1 eurą per dieną (absoliuti skurdo riba), ir jie neturi galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, švariu vandeniu, sveikatos priežiūra ar mokyklomis. Palyginimui, Estija yra turtinga šalis, nekalbant jau apie veikiančią socialinės apsaugos sistemą, kuri yra neegzistuojanti Mozambike. Antra, minimi produktai šiame straipsnyje nekonkuruoja su Estijoje pagamintais produktais – kava, arbata ir kakava nėra čia gaminami ir tik vienas Estijos šokolado produktas  – „Chocolala“ – turi „Fairtrade“ sertifikatą.

Taigi, jei mes norėtume paremti tik mūsų žmones, turėtume atsisakyti produktų, kurie yra gaminami kitur. Bet tai ne tas atvejis, o perkant kavą, arbatą, kakavą ar vaisius, mes galime pagalvoti prieš įsidėdami į prekinių krepšelį pirmąją pasitaikiusią arba pigiausią prekę – kur ji buvo pagaminta, iš kokios gamybos ir tiekimo grandinės ji atkeliavo. Mes galime atsisakyti pirkti įtartinai pigius produktus. Tokiu būdu mes galime pirkti tinkamos kokybės produktus ir, tuo pačiu metu, prisidėti prie didesnės kitų žmonių gyvenimo kokybės.

Trečioji kritika teigia, kad Sąžininga prekyba trikdo rinką. Deja, pasaulinė žemės ūkio rinka yra toli gražu ne idealus pirkėjų ir pardavėjų funkcinis modelis, kurį įsivaizdavo Adamas Smithas. Be to, jei mes palaikome mūsų ūkininkus, kodėl mes turėtume nepalaikyti sistemos, kuri padeda daryti tą patį skurdesnėse šalyse?

Nuo 2002 m. „Fairtrade” sertifikuoti produktai, tokie kaip kava, arbata, cukrus, šokoladas, kakava ir vynas tapo prieinami ir Estijos parduotuvėse. Pirkdami tokius produktus, mes, kaip vartotojai galime nuolat prisidėti prie skirtingų pasaulio dalių vystymosi. Žinojimas, ką mes iš tikrųjų perkame ir skaidrumas, kaip panaudojami mūsų sumokėti pinigai, stiprina mano tikėjimą sąžininga ekonomika ir vystymusi. Tie, kurie domisi ir tie, kurie yra skeptiški, gali pasidomėti kiekvienos „Fairtrade“ produktų kategorijos kainomis Fairtrade.net *

Ir pagaliau, verta paklausti savęs – kokia yra mano sąžinės kaina? Renkantis produktus, kurie atvežti iš toli, aš visada renkuosi “Fairtrade“ sertifikuota kavą, arbatą, kakavą, vaisius ar šokoladą dėl skaidrios ir atsakingos kainodaros. Skirtumas yra gana mažas – jei paanalizuosime mano praėjusios savaitės apsipirkimą – tai buvo apie 2 eurus arba 200 centų. Tai yra būtent tai, ką aš sumokėjau papildomai už „Fairtrade“ sertifikuotą arbatą, bananus ir šokoladą palyginus su pigiausiais produktais. Kiekvienas apsipirkimo metu gali priimti sprendimą, ar padėti ar pasauliui ar ne.

*http://www.fairtrade.net/standards/price-and-premium-info.html