Kakava milžiniškais kiekiais auginama, parduodama ir vartojama visame pasaulyje. Nors didžioji kakavos dalis suvartojama išsivysčiusiose šalyse, ji auginama tropiniuose besivystančio pasaulio regionuose, daugiau negu 30 besivystančių valstybių. Iš kakavos auginimo pragyvena daugiau negu 14 milijonų žmonių. Kai kuriose Vakarų Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse kakavos auginimas – pagrindinis pajamų šaltinis. Dramblio Kaulo Krante ir Ganoje pagrindines pajamas iš kakavos gauna 90 proc. ūkininkų. 90 proc. visame pasaulio kakavos užauginama smulkiuose 4,8 hektarų arba mažesniuose šeimų ūkiuose ir tik 5 proc. – 40 hektarų arba didesnėse plantacijose. 

 

Kakava – prekė, kurios kainos itin stipriai svyruoja. Šia žaliava dažnai prekiaujama sudarant ateities ir pasirinkimo sandorius, t. y. sutartis, pagal kurias prekė parduodama vėliau už nustatytą dabartinę kainą. Kadangi ateities ir pasirinkimo sandoriai leidžia prognozuoti pajamas, ūkininkams turėtų būti naudingos pastovios ilgalaikės jų produkcijos pardavimo kainos, tačiau daugumoje rinkų ateities sandoriai sudaromi 10 metrinių tonų arba didesniais vienetais, o paprastai kakavą pragyvenimui auginantis ūkis per metus gali užauginti tik ½ tonos. Dėl to smulkiems ūkininkams iš esmės neįmanoma patekti į rinką.  

Sezonines kultūras, tokias kaip kakava, auginantiems ūkininkams taip pat didelė problema gauti kreditą. Ne derliaus nuėmimo metu augintojams būtinos paskolos skubiems poreikiams tenkinti ir išankstinis finansavimas pasėliams sodinti ir auginti. 

Kita dažna problema – nepaprastai didelis skaičius tarpininkų, esančių tarp smulkaus ūkininko ir parduotuvės lentynose randamo šokolado. Tarpininkai neretai pasinaudoja ūkininkų neišprusimu –nežinodami savo produkcijos tikros vertės, ūkininkai neretai gauna žemesnes negu rinkos kainas. Be to, daugelis ūkininkų tvirtina, kad prekybininkai dažnai naudoja neteisingas svarstykles, siekdami apgauti ūkininkus, jog jų kakava sveria mažiau negu iš tiesų. 

 

Kokybė ir sektoriaus išmanymas – tai būdai, kaip ūkininkai gali padidinti savo produkcijos vertę. Dėl riboto išsilavinimo ir nepakankamos rinkos atsakomosios reakcijos iš galutinių pirkėjų daugelis smulkių ūkininkų šiomis žiniomis pasinaudoti negali. Daugelį smulkiųjų ūkininkų ir prekybininkų problemų galima išspręsti kuriant smulkiųjų ūkininkų organizacijas ir sutelkiant išteklius.

Kakavos augintojai susiduria su daugeliu kitų problemų, įskaitant:

• žemas kainas, kurios net gali nepadengti gamybos sąnaudų;

• brangias gamybos sąnaudas ir pragyvenimo išlaidas (įrankiai, trąšos ir pesticidai, vaistai, maistas ir drabužiai);

• nepakankamą ekonominę įvairovę ir išsilavinimą, kurie apsunkina ūkininkams galimybes užsiimti pelningesne veikla;

• vaikų ir priverstinis darbas kakavą gaminančiose Vakarų Afrikos valstybėse. 2001 m. Tarptautinė darbo organizacija pranešė, kad daugelyje Dramblio Kaulo Kranto ūkių, kur pagaminama 43 proc. pasaulio kakavos, plačiai paplitęs priverstinis vaikų darbas.

 

– Kakavos gamintojai – smulkūs šeimų ūkiai, susibūrę į jiems priklausančius arba jų valdomus kooperatyvus arba asociacijas.

– „Fairtrade“ minimalioji kaina mokama tiesiogiai gamintojų organizacijoms. Kai pasaulio rinkos kaina tampa didesnė už „Fairtrade“ minimaliąją kainą, mokama ne tik rinkos kaina, bet ir „Fairtrade“ priemoka.

– „Fairtrade“ priemokos mokamos papildomai prie pirkimo kainos. Gamintojų organizacijos jas naudojama socialinėms ir ekonominėms investicijoms.

– Aplinkos standartais ribojamas žemės ūkiui skirtų cheminių medžiagų naudojimas ir skatinamas tvarumas.

– Jeigu prašoma, kooperatyvams suteikiamas iki 60 proc. pirkimo kainos dydžio kredito linijos, kol bus nuimtas derlius.

– Uždraustas bet kokio pobūdžio priverstinis darbas, įskaitant vaikų darbą.