2015 12 22

Kartais Sąžininga prekyba yra kaltinama, kad nėra pakankamai efektyvi ir veiksminga, sprendžiant finansines Pietų pusrutulio ūkininkų problemas. Tačiau labai svarbu, kad visą situaciją matytume viename paveiksle. B. R. Wilson (2010 m.) tyrinėjo Nikaragvos atvejį – kavos augintojų iš vieno šios šalies regiono situaciją.

Pastaraisiais metais Sąžiningos prekybos kavos sutartys suvaidino lemiamą vaidmenį mažinant ekonominį ūkininkų pažeidžiamumą Šiaurės Nikaragvoje. Dar niekad sąžiningos prekybos sutarčių nebuvo sudaryta daugiau nei po uragano „Mičas” 1998 m. ir kavos krizės pradžios 1999 m. Kai kavos supirkimo kainos nukrito iki 30-ies metų žemumų 2001 m., Nikaragva patyrė vieną didžiausių ekonominių smūgių Pietų Amerikoje. Reaguodami į mažėjančias kainas ir numatytus praradimus, bankai sumažino skolinimą 80%. Mažėjančios investicijos lėmė didesnį nedarbą, ūkių uždarymą ir maisto trūkumą vietovėse, kuriose kaimo darbininkai ir ūkininkai priklauso nuo kavos pardavimų, kaip pagrindinio namų ūkio pajamų šaltinio.

2000 – 2003 m. sertifikuotos Sąžiningos prekybos kavos iš Nikaragvos sutartys generavo pajamas dėl daugiau nei dvigubai didesnės už įprastinę rinkos kainą ir padėjo apsaugoti daugiau nei 6000 kavą auginančių ūkininkų nuo ekonominio žlugimo. Kavos krizės įkarštyje Sąžiningos prekybos sutartys išplėtė Nikaragvos ūkininkams galimybes gauti kreditus, techninę pagalbą ir kurti kooperatines įmones, kurios galėtų konkuruoti rinkoje dėl aukštos kokybės kavos.

Be to, mokama Sąžiningos prekybos priemoka prisidėjo prie bendruomenių programų, skirtų vaikų mokymui, sveikatos priežiūrai ir kitoms gyvybiškai svarbioms plėtros iniciatyvoms, kurios gerina ūkininkų šeimų gyvenimą. Sąžininga prekyba padėjo jiems gauti kreditus žemės ūkiui ir pasilikti savo žemėse. Smulkieji ūkininkai, susiję su Sąžiningos prekybos kooperatyvais, keturis kartus rečiau prarasdavo savo žemę dėl kredito negražinimo nei nesusiję su Sąžininga prekyba ūkininkai.

Nepaisant to, net ir praėjus kavos krizei, ūkininkų, įsipareigojusių Sąžiningos prekybos standartams, šeimos ir toliau kovoja su įsiskolinimais. Taigi, B. R. Wilsonas iškėlė klausimą: „Kodėl ir Sąžiningos prekybos kavos ūkininkai yra įsiskolinę?”

Pastangos didinti Sąžiningos prekybos minimalią kainą ir priemokas už kavą per Sąžiningos prekybos ženklinimo organizaciją (FLO) 2008 m. pademonstravo gerą pirmą žingsnį padidinant supirkimo kainas. Tačiau šis pagerėjimas ir didesnės pajamos turi būti vertinamos atsižvelgiant į ilgalaikius įsiskolinimus, taip pat augančias gamybos sąnaudas ir namų ūkių vartojimo išlaidas. Vien Sąžininga prekyba negali išspręsti struktūrinių pelningumo kliūčių, su kuriom susiduria ūkininkai.

B. R. Wilson tyrimas (2010 m.) parodė, kad didesni ūkininkai verčiasi geriau, tačiau dauguma Sąžiningos prekybos priemokų skiriama sumokėti skoloms. Siekdami išgyventi ūkininkai dažnai mažina maisto vartojimą, kelionių skaičių ir atsiima vaikus iš mokyklų.

Įsiskolinimą sukelia politinės-ekonominės sąlygos ir struktūros, per kurias ūkininkai tiekia kavą į tarptautines rinkas. Pavyzdžiui, Nikaragvos vyriausybė neteikia jokių subsidijų kavos sektoriui, kitaip nei kai kurios kitos kavą eksportuojančios valstybės. Tuo tarpu skolintojų palūkanų normos paprastai yra labai didelės.

Mažėjančios kavos supirkimo kainos, augančios namų ūkių vartojimo išlaidos, didėjančios gamybos sąnaudos taip pat prisideda prie įsiskolinimo rato. Be to, kasmet svyruojantis derlius gali lemti, kad ūkininko pajamos gali kisti net iki 50% per metus. Pajamos uždirbtos per vienerius metus dažnai skiriamos padengti praėjusių metų skolas, todėl net ir derlingų metų pajamos tegali labai nežymiai pagerinti šiandienos gyvenimą.

Nors ūkininkai pripažįsta, kad už daug ką yra dėkingi Sąžiningai prekybai, tačiau jie vis dar skęsta skolose. Kaip matome yra nemažai veiksnių, kurių Sąžininga prekyba negali suvaldyti ir kontroliuoti. Sąžininga prekyba negarantuoja, kad ūkininkai galės visiškai padengti gamybos išlaidas ir pasiekti pakankamą pragyvenimo lygį. Sąžininga prekyba nėra „stebuklų lazdelė”.

Parengta pagal: Wilson, B.R. 2010. Indebted to Fair Trade? Coffee and crisis in Nicaragua. Geoforum 41, 84-92