Kokia turėtų būti sertifikavimo sistema, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos ir pakankamas pragyvenimas ūkininkams ir, tuo pačiu metu, sistema būtų patikima ir patraukli vartotojams? Nauji sertifikuoti produktai yra nuolat pateikiami rinkai šalia jau esamų produktų įvairovės parduotuvėse, todėl sertifikavimas susiduria su naujais iššūkiais. Neabejotinai, sertifikavimą reikia tobulinti, ypač kai tai turi tiesioginį poveikį bendruomenėms, kurios augina ar apdirba pirminę žaliavą. Taip pat turi būti užtikrinta auditų, tikrinančių sertifikavimo sistemos veikimą, kokybė ir patikimumas.

 

Įvairios sertifikavimo sistemos remiasi skirtingais principais. Yra ekologiškų sertifikatų, kurie orientuoti į toksiškų cheminių medžiagų ir dirbtinių trąšų naudojimo sumažinimą, biologinės įvairovės išsaugojimą arba kokį nors kitą aplinkos aspektą. Kita vertus, yra sertifikatai, kuriais siekiama geresnių auginimo praktikų, kad gauti didesnį derlių ir aukštesnės kokybės žaliavas. Tačiau taip pat yra sertifikavimo sistemos, kurios daugiausia dėmesio skiria žmogui – ūkininkui arba darbuotojui besivystančios šalies plantacijoje kovojančiam su skurdu. Kai mes kalbame apie atsakingą ir darnų vartojimą, turime turėti omenyje tiek socialinius, tiek aplinkosauginius aspektus.

 

Seniausia ir geriausiai žinoma alternatyvios prekybos sistema yra Sąžininga prekyba (angl. Fair Trade). Ši sertifikavimo sistema buvo sukurta siekiant geriau valdyti prekybą ir garantuoti patikimumą. Sąžiningos prekybos produktai ženklinami atitinkamu ženklu – FAIRTRADE ženklu. Sąžininga prekyba yra įvairių formų, o skirtingos sertifikavimo įstaigos naudoja skirtingus ženklus. Trumpai susipažinti su jais galite straipsnyje „Sąžiningos prekybos ženklai“.

 

Kiekviena sistema yra pagrįsta tam tikrais principais ir siekiant suprasti, kaip sistema veikia, reikia būti susipažinus su šiais principais. Tai dažniausiai yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis patikimumą. Pasitikėjimo krizė dažniausiai nėra susijusi su sistema ar su įvairiomis problemomis ar nesėkmėmis, bet labiau su vartotojų prielaidomis, kurios priklauso nuo pačių vartotojų sąmoningumo lygio.

 

 

Vartotojui yra svarbu, kad vartojimo prekių ir maisto ženklinimas pateiktų informaciją apie gaminį, ir tuo pat metu būtų patikimas. Visos sertifikavimo sistemos remiasi standartais, kurie yra šių sistemų pagrindas. Standartai paprastai būna išdėstyti kiekvienos sertifikavimo sistemos internetinėje svetainėje. Kelios organizacijos kaupia informacinę medžiagą apie skirtingas sistemas, taip pat dažnai ir nepriklausomi mokslinių tyrimų institutai skelbia išsamius skirtingų sertifikavimo sistemų tyrimus. Daugelis sertifikavimo organizacijų remiasi šiais tyrimais pristatydamos juos per savo informacines kampanijas. 

 

Tuo pačiu metu tarp vartotojų dažnai plinta klaidingi ir painūs pareiškimai, kurie klaidina vartotojus ir pakerta pasitikėjimą ženklais. Pavyzdžiui, gandai apie tai, kad ekologiški produktai vis dar yra tręšiami ir užnuodyti, tačiau tai daroma slaptai, nes nėra augalų, kurie galėtų augti be chemikalų. Arba kalbos apie sertifikuotus žemės ūkio produkcijos gamintojus, parduodančius tradicinių gamintojų prekes kaip savo. Kad neliktų tokių nepageidautinų praktikų, sertifikavimo sistemos atlieka vidaus auditus. 

 

Kalbant apie pasitikėjimą, neteisingo informacijos interpretavimo atvejai gali būti dar pavojingesni. Vienas iš populiariausių mitų, kad kainų skirtumas tarp įprastinio tam tikros kategorijos produkto ir produkto, kuris yra šiek tiek brangesnis ir žymėtas FAIRTRADE ženklu, yra skiriamas ūkininkui besivystančioje šalyje. Iš tikrųjų, produktų kainos yra daug sudėtingesnis dalykas. Sąžininga prekyba rūpinasi, kad darbo užmokestis būtų mokamas ūkininkams besivystančiose šalyse ir kaina būtų nustatoma prieš perkant žaliavą, nepriklausomai nuo to, kokia bus galutinė kaina parduotuvėje. Kaina, kuri yra mokama ūkininkams, dažniausiai yra didesnė nei kaina įprastinės prekybos sistemoje. Čia pagrindinis dalykas yra tai, kad žaliavos supirkimo kaina suderinama, atsižvelgiant į ūkininkų ir jų bendruomenių poreikius. Taigi kainos dalis, kurią gauna ūkininkas, ne visada gali būti žymiai didesnė nei įprastinių produktų atveju. Ši informacija dažnai nesutampa su susiformavusia vartotojo nuostata ir sukelia nusivylimą. Vartotojai dėl greito gyvenimo tempo neturi laiko gilintis į pelno paskirstymo detales, ir, deja, dėl to nukečia sertifikavimo sistemos reputacija.  

 

Nors šiuo metu pakankamai informacijos yra lengvai prieinama net stovint priešais lentyną parduotuvėje ir naršant internete patikimus tinklalapius, vartotojai dažnai yra persekiojami gandų ir nuostatų, kurios nesiremia sertifikavimo sistemų principais. 

 

 

Sertifikavimo sistemos plačiai savęs nereklamuoja. Jos telkia dėmesį į gamybos procesą ir patikrinimo mechanizmą. Kitaip tariant, svarbiau, pagerinti ir plėsti teigiamą sistemos poveikį, o ne reklamuoti pačią sistemą. Įvairios kitos organizacijos užsiima Sąžiningos prekybos rinkodara ir jos nėra finansiškai priklausomos nuo sertifikavimo sistemos, bet įgyvendindamos savo misiją, randa reikiamus išteklius iš kitų šaltinių ar daro tą nemokamai. 

 

Kiekviena sertifikavimo sistema yra analizuojama ir gana dažnai kritikuojama. Tyrimai pabrėžia teigiamus aspektus, tačiau neišvengiamai neigiami aspektai ar trūkumai yra taip pat pastebimi. Taigi nekeista, kad neigiami dalykai sklinda greičiau – jie dažniau suprantami kaip naujienos. Kai sistema veikia gerai, kai žmonės gauna pelną, kai išsaugoma gamta, atrodo, nėra ir apie ką kalbėti – kai tuo tarpu problemos sukelia daug daugiau debatų. 

 

Pavyzdžiui, FAIRTRADE, UTZ ir Rainforest Alliance sistemos, kurios sertifikuoja kakavą yra labai dideli judėjimai, ir iššūkiai, kurie jiems kyla veiklos metu yra visiškai natūralus proceso dalis. Jie dalinasi naudinga informacija ir patirtimi gerinant sistemas. Konstruktyvi kritika visada padeda tobulėti. Taip pat yra svarbu suprasti, kad problemos, kylančios atskirose plantacijose, negali būti priskiriamos visai sistemai. 

 

 

Sertifikavimo sistema privalo atitikti standartus, kurie atsižvelgia į suinteresuotąsias prekybos puses. Be to, sistema taip pat turi kontroliuoti visų suinteresuotųjų šalių veiklą. Tačiau ir vartotojas turi žinoti, kaip sistemos veikia. Produktų etiketės ir ženklinimas taip pat turi atlikti pagrindinę savo funkciją – padėti vartotojams atpažinti ir rasti produktus, kurie atitinka jų įsitikinimus ir požiūrį į pasaulį. Taigi sertifikavimo sistemų patikimumą lemia pačios sistemos supratimas – kuriant ženklais/etiketėmis patrauklų įvaizdį, kuris savo ruožtu padeda vartotojui priimti pagrįstus sprendimus dėl pirkimo.