Renata  Dagiliūtė, 2013 m. balandis

Didėjanti žmonių populiacija ir augantis maisto poreikis kelia vis daugiau rūpesčių dėl saugaus maisto tiekimo užtikrinimo ir poveikio vandens kiekybei ir kokybei. Pasaulinė Maisto ir žemės ūkio organizacija prognozuoja, kad iki 2050 m. maisto gamyba turės padvigubėti. Nors žemės ūkio produktyvumas ženkliai išaugęs, tačiau tai daugiausia pasiekta genetinių modifikacijų, drėkinimo, tręšimo, pesticidų naudojimo dėka. Tai reiškia, kad progresas yra pasiektas aplinkos kokybės, tame tarpe ir vandens ekosistemų sąskaita. Didėjant toliau žemės ūkio produkcijos apimtims, vandens naudojimas ir teršimas, susijęs su žemės ūkiu ir maisto gamyba, neišvengiamai suintensyvės. Jau dabar vanduo yra retas ir/arba pereikvotas išteklius daugelyje pasaulio regionų.

Mokslininkai skaičiuoja, kad dabar vandens sąnaudos žemės ūkio produkcijai siekia apie 17 – 18,6 km3 vandens kasmet. Pasauliniu mastu apie 70 % viso išgaunamo gėlo vandens sunaudojama drėkinimui. Reiktų nepamiršti, kad vandens reikia ne tik laistymui, apdorojimui vartojimui, t.y., tiems poreikiams, kuriuos žmogus geriausiai suvokia ir įsivaizduoja, tačiau didžiuliai kiekiai vandens cirkuliuoja žemės ūkio sistemose kritulių – vandens išgarinimo ciklo metu.

Australijos mokslininkai (Ridoutt et al., 2010) vertino mango vaisių, kurie sudaro apie 50 % visos tropinių vaisių produkcijos, vandens pėdsaką (gėlo vandens sąnaudas, atsižvelgiant į vandens streso/retumo indeksą). Apskaičiuota, kad 1 kg mango, kuris pasiekia vartotoją, sunaudojama 87 l gėlo vandens. 53 % šio kiekio tenka būtent paskirstymo ir vartojimo stadijai (1 pav.)

1 pav. Mango vaisių vandens pėdsakas (pagal Ridoutt et al., 2010)

Dietų pokyčiai, maisto atliekų sumažinimas visos tiekimo grandinės metu galėtų sumažinti ir vandens sąnaudas reikalingas mango vaisių užauginimui ir patiekimui į rinką. Tam, kad vartotojas Australijoje suvartotų 1 kg mango (be kauliuko ir odelės), jis turi įsigyti maždaug 1,36 kg mango vaisių, o iš ūkio turi iškeliauti maždaug 2,3 kg mango vaisių. Taigi, tik mažiau nei pusė į rinką tiekiamų mango vaisių yra suvartojama, didžioji dalis prarandama paskirstymo stadijoje – net iki 37 % vaisių masės. Skaičiuojama, kad mango vaisių atliekų kiekį (netiesiogiai ir vandens) paskirstymo etape galima sumažinti 5,4 %, vartojimo stadijoje  – apie 26 %. Jeigu paskirstymo ir vartojimo stadijose mango atliekų būtų sumažinta bent per pusę, 1 kg mango vaisių vandens pėdsakas sumažėtų iki 57 l, t.y. 34 %. Jeigu vandens sąnaudos drėkinimui būtų sumažintos 40 %, 1 kg mango vaisių vandens pėdsakas  būtų 72 l, t.y. sumažėtų 18 %, o auginant mango vaisius regionuose, kur yra mažesnis vandens streso indeksas – dar apie 11 %.

Tam, kad bent jau vartojimo stadijoje sumažėtų atliekų, o tuo pačiu ir vandens sąnaudos, svarbu vartotojo informavimas. Svarstoma, kad be klimato kaitos emisijas nurodančios etiketės, svarbus būtų ir vandens pėdsako ženklinimas.

Parengta pagal:
Ridoutt B.G., Juliano P., Sanguansri P., Sellahewa J. 2010. The water footprint of foot waste: case study of mango in Australia. Journal of Cleaner Production, 18, 1714 – 1721