Tapatybės vagystė
Šiandieniniame kompiuterinių technologijų pasaulyje viskas, kas neįmanoma, tampa įmanoma. Kad asmens tapatybė taptų vagystės objektu, nebūtina vaikščioti vienam po apleistas vietas. Mūsų amžiuje, kai skaitmeninė asmenybė visiškai atskirta nuo realaus savo prototipo, tapatybės vagystės tapo masiniu reiškiniu. Jei asmeninė informacija (asmens tapatybės kortelės duomenys, bankinė informacija) papuola į nusikaltėlių rankas, pasekmės gali būti nenuspėjamos: pinigų išėmimai iš banko sąskaitos, kreditai Jūsų vardu, nekilnojamojo turto pardavimas ar kitos nesąžiningos, nusikalstamos veiklos.
Bet koks reiškinys, susijęs su asmens tapatybės vagystėmis, neįmanomas be asmens duomenų. Tik aiškiai suprasdami, kas yra asmens duomenys, kasdieniniame gyvenime galime valdyti procesus, kurie padėtų išvengti galimų grėsmių, lemiančių asmens tapatybės vagystes.
Kas yra asmens duomenys?
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme yra numatyta, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.
Iš sąvokos matyti, kad asmens duomenys gali būti tiek objektyvi, tiek ir subjektyvi informacija, net nebūtinai teisinga, bet kokios formos (raidės, skaičiai, garsas, nuotraukos ar pan.), tiesiogiai ir netiesiogiai susijusi ne tik su asmens privačiu, šeimos gyvenimu, bet ir su asmens veikla. Todėl siekiant išvengti tapatybės vagysčių reikia būti budriam.
Tapatybės vagystės samprata
Tapatybės vagystė suprantama kaip pasinaudojimas kito asmens tapatybę identifikuojančiais duomenimis (pvz. mokėjimo ar kredito kortelės, Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo, paso ir pan.) nusikaltimų tikslais. Taigi tapatybės vagystės auka bet kokiu atveju patiria vienokias ar kitokias neigiamas pasekmes.
Praktikoje tapatybės vagystės būdai evoliucionavo į atskirą sukčiavimų sritį, kuri dažniausiai skirstoma į:
- tradicinius sukčiavimus, atliekamus fizinėje erdvėje;
- modernius, šiuolaikinių technologijų sukčiavimus, atliekamus elektroninėje erdvėje.
Būtina pabrėžti, kad tapatybė fizinėje erdvėje yra visiškai kitokia nei elektroninėje erdvėje. Fizinėje erdvėje savo tapatybę asmuo paprastai patvirtina asmens dokumentu. Elektroninėje erdvėje tapatybę gali atstoti vardas ir slaptažodis:
- vardas – kokio nors objekto sutartinis, tą objektą vienareikšmiškai identifikuojantis pavadinimas. Jis turi būti unikalus;
- slaptažodis – ženklų seka, žinoma tik paslaugosėjui ir jos vartotojui, pagal kurią paslaugos teikėjas patikrina į jį besikreipiančiojo tapatybę.
Vadinasi, elektroninėje erdvėje tapatybė sutapatinama iš esmės su prisijungimo vardu ir slaptažodžiu ir visos saugumo užtikrinimo priemonės, pavyzdžiui, skaitmeniniai sertifikatai ir kt., iš esmės atitinka asmens tapatybę elektroninėje erdvėje. Ir vienu, ir kitu atveju tapatybės nustatymas turi savų privalumų ir trūkumų.
Atsižvelgiant į tai, kad su asmens duomenų tvarkymu susiduriame kiekvieną dieną (nusiimame nuo sąskaitos pinigus, mokame mokesčius, rašome prašymus, einame pas gydytoją, siunčiame iš interneto informaciją, bendraujame socialiniuose tinklalapiuose, užsiimame įvairia kita veikla), informacijos vertė yra akivaizdi, todėl ir tapatybės vagišiai nesnaudžia.
