Ksenija Aksejeva, Lauryna Tarvydienė (Ekologiškos kultūros asociacija), 2012 m. kovas

Šiandien taip paprasta pasijusti bejėgiu galybės mus slegiančių problemų akivaizdoje: pasaulinis atšilimas, globalinė krizė… Daugybė įvairiausių veiksnių veržiasi į mūsų gyvenimus ir mes jaučiamės per silpni ką nors pakeisti. Tačiau bent vienoje sferoje mes vis dar esame visagaliai – mes vis dar patys sprendžiame, ką valgysime! Mes vis dar turime teisę spręsti, ką dėsime į skrandį, o ko – atsisakysime.

Šis asmeninės galios pojūtis tikriausiai yra ir viena pagrindinių priežasčių, skatinančių taip sparčiai pasaulyje plintančius bei populiarėjančius įvairiausius maisto judėjimus, tokius kaip darnus ekologinis ūkininkavimas, vietinio maisto populiarinimo ir platinimo sistemos, lėtasis maistas ir kitos kryptys. Paaiškėjo, jog atidumas maistui ne tik suteikia asmeninės naudos, bet ir leidžia aktyviai prisidėti prie globalių problemų sprendimo. Tad po vieną, poromis bei šeimomis žmonės ima nusigręžti nuo anoniminio pasaulinio maisto tinklo ir renkasi ūkininkų turgelius, mažas specializuotas parduotuves, prekiaujančias vietiniais produktais. Beje, reikia nepamiršti ir pasaulyje atgimstančios naujos daržininkystės bangos, kuriai neabejinga net JAV prezidento žmona, Baltųjų rūmų kieme kruopščiai puoselėjanti savo 55 rūšių daržovių daržą.

Taigi vis daugiau žmonių (ir vyriausybių (!) ima suvokti mitybos ir sveikatos ryšį bei būtinybę rinktis sveikesnį ir saugesnį maistą. Ir kol maisto pramonė neskuba persiorientuoti, pasaulyje daugėja įkvepiančių pavyzdžių, rodančių, kad pokyčiai gali priklausyti ir nuo mūsų pačių. Tad pabandykime apžvelgti pagrindines pastarojo laikmečio tendencijas keičiančias mūsų požiūrį į lėkštės turinį.

Tendencija Nr. 1 „Lėtėjanti mitybos kultūra”

Atsiradę greitojo maisto restoranai, ko gero, labiausiai atspindi pasikeitusius visuomenės valgymo, vartojimo bei bendravimo įpročius. Greitai gyvenant reikia ir greitai pavalgyti. Tačiau pastaruoju metu vartojimo intensyvumas ir jo mastai pasiekė tokį lygį, kad vis sparčiau populiarėja tai atsveriantys judėjimai, pasisakantys už lėtesnį ir ramesnį gyvenimo būdą. Vienas jų – lėtojo maisto (Slow food) judėjimas, propaguojantis šviežią maistą, išaugintą nekenkiant aplinkai. Judėjimo pradininkas, italų žurnalistas Carlo Petrini įkūrė šią organizaciją 1989 m., įsiutintas to, jog Romos širdyje įsikūrė „McDonald‘s” restoranas. C. Petrini šis įvykis simbolizavo senųjų kulinarinių tradicijų nykimą ir naujo industrinio maisto įsigalėjimą Italijoje. Dabar ši asociacija jau vienija virš 100 000 narių 132 šalyse.

Pagrindiniai lėtojo maisto judėjimo tikslai yra pateikti atsvarą greitajam maistui ir greitam gyvenimui, atgaivinti ryšį tarp maisto augintojų ir vartotojų, padėti išsaugoti vietines kulinarines tradicijas ir maistinių kultūrų biologinę įvairovę bei paskatinti žmones daugiau domėtis maistu: iš kur jis atkeliauja, koks jo skonis ir kokią įtaką mūsų maisto pasirinkimas daro pasauliui. Judėjimo atstovų požiūriu, greitasis maistas neatpažįstamai keičia ne tik mūsų kraštovaizdį, bet ir valgymo tradicijas, kuriose pusryčiavimas, pietavimas ar vakarieniavimas yra ne tik maitinimasis, bet ir bendravimo forma, suartinanti žmones. Lėtasis maistas siūlo iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą malonumo ir atsakomybės derinį, kuris, įsigilinus, yra gana logiškas. Beveik be išimčių vietinis ekologiškai išaugintas ir pagamintas maistas yra geresnės kokybės, t. y., sveikesnis ir skanesnis už industriniu būdu pagamintas alternatyvas, be to, jis daug mažiau prisideda prie aplinkos degradacijos ir klimato kaitos. Tik bėda, kad geras maistas yra ir brangesnis, todėl judėjimo nariai yra kaltinami elitiškumu, mat ne kiekvienas gali sau leisti tokį malonumą. Tačiau judėjimo šalininkai atkerta, kad jei moderniose visuomenėse natūralus ir sveikas maistas yra laikomas prabanga, tai rodo, kad šiose visuomenėse progresas nuėjo klaidingu keliu.

Šis judėjimas įkvepia burtis į bendruomenes, kuriose žmonės patys kuria alternatyvius industriniams maisto auginimo bei vartojimo tinklus. Kiekvienas lėtojo maisto asociacijos skyrius, vadinamasis konviviumas, skirtingose pasaulio šalyse (lot. convivere – sugyventi) yra individualus, suformuotas atsižvelgiant į narių pomėgius, pritaikytas atstovaujamam regionui, jo žmonėms, vietinėms maisto tradicijoms. Juos vienija siekis supažindinti savo bendruomenes su lėtojo maisto idėjomis. Dauguma skyrių jungia gamintojus ir vartotojus, kurie lėtojo maisto terminologijoje yra vadinami bendragamintojais, nes jų sprendimai lemia konkrečių produktų populiarumą ne mažiau nei pačių gamintojų pastangos. Paprastai asociacijos atstovai bando aplink save suburti smulkius vietinius maisto gamintojus ir augintojus, remdami juos per įvairius skyriaus organizuojamus projektus ar renginius. Tarp organizuojamų renginių dažnai pasitaiko įvairios degustacijos, teminės vakarienės, turgeliai. Kita populiari kryptis – vidurinėse mokyklose mokyti moksleivius savarankiškai auginti ir gaminti maistą. Tokios programos lėtojo maisto žodyne vadinamos valgymo žaidimų aikštelėmis. Konviviumai dažnai šviečia ir likusią bendruomenę: kuriami vietiniai lėtojo maisto maršrutai, rengiamos paskaitos, seminarai, mokymo kursai, konferencijos. Nepamirštama ir paprasčiausiai suburti žmones kartu mėgautis ir džiaugtis gero maisto teikiamais malonumais.

Per savo gyvavimo laikotarpį lėtojo maisto atstovai nuveikė didelį darbą, kad šios idėjos virstų kasdienybe. Didžiuosiuose prekybos centruose ekologiško ir gurmanams skirto maisto skyriai tampa prestižiniai, o geri virėjai – savo krašto garsenybės. Visame pasaulyje atsigauna smulkių ūkininkų turgeliai ir specializuoti smulkieji maisto gamintojai – kepyklėlės, sūrininkai ir kiti.

Tendencija Nr. 2 „Kaimas vėl madoj arba daržininkystės renesansas”

Didėjant poreikiui vartoti kokybišką ekologiškai užaugintą maistą, populiarėja kaimo bei miesto gyventojų bendradarbiavimo iniciatyvos. Unikalų kaimo bei miesto žmonių savitarpio pagalbos, sinergijos ir bendradarbiavimo modelį – lokalių solidarių kooperatyvų tinklą – sėkmingai populiarina Prancūzijos asociacija AMAP (www.urgenci.net). Šio modelio esmė ta, jog aplink vieną programoje dalyvaujantį 2 ha ūkį susiburia apie 50 šeimų – valgytojų, kurias tas ūkis visus metus aprūpina šviežiais, natūraliai užaugintais, sezoniniais produktais. Bendradarbiavimas tarp ūkininkų – gamintojų bei valgytojų yra grindžiamas abipusiais solidariais įsipareigojimais, t.y., gamintojas įsipareigoja auginti, gaminti bei nuolat tiekti kokybišką savo ūkio produkciją, teikti informaciją bei naujienas, susijusias su ūkio veikla, dalyvauti produktų paskirstyme bei savo veikloje būti visiškai sąžiningas tiek nurodydamas kaštus, nulemiančius produktų kainą, tiek deklaruodamas veiklos pobūdį ir metodus. O valgytojai įsipareigoja iš anksto apmokėti už iš ūkio gaunamą produkciją (dažniausiai pusmečiui ar metams į priekį), du kartus metuose (pagal sudarytą visoms šeimoms galiojantį grafiką) atvykti į ūkį padėti atlikti didesnius ūkio darbus bei dalyvauti su šia veikla susijusiuose susirinkimuose (dažniausiai du kartus metuose). Svarbi bendradarbiavimo sąlyga – pagarba gamtai bei aplinkosaugos nuostatų paisymas – jokių cheminių trąšų, genetiškai modifikuotų sėklų ar panašių dalykų tokiuose ūkiuose būti negali.

Šiuo metu vien aplink Paryžių jau veikia apie 70 tokių „solidarių kooperatyvų”. Šis modelis taip pat sėkmingai prigijo JAV, Kanadoje, Japonijoje, Portugalijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse. Be kassavaitinių produkcijos krepšelių formavimo, ūkiuose kooperatyvo nariams kelis kartus per metus organizuojamos šventės, susibūrimai, mokymai, degustacijos ir pan. Šiuo metu organizuojami mokomieji ūkiai žmonėms, norintiems pradėti ūkininkauti.

Tai išties unikalus savitarpio pagalbos ugdomojo pobūdžio modelis, kuris ne tik duoda apčiuopiamos naudos visiems dalyviams, bet ir formuoja naują „sužmogintų” ekonominių santykių modelį, kuriame itin svarbus vaidmuo tenka asmeninei atsakomybei, pasitikėjimui, pagalbai, glaudžiai komunikacijai, bendruomeniškumui bei gamtos pagarbai.

Tačiau vien tuo miestiečių noras būti arčiau kaimo neapsiriboja. Plintant susidomėjimui tuo ką valgome, paraleliai sparčiai plėtojasi tendencija ne tik patiems gaminti maistą namuose, bet dar ir patiems jį užsiauginti. Vakarų Europos šalyse bei JAV sparčiai populiarėja tendencija savarankiškai ūkininkauti visur – kiemuose, balkonuose, ant stogų, parkuose, mokyklų teritorijose. San Francisko rotušėje veši ne tik spalvingi gėlynai, bet ir valgomos ekologiškos gėrybės. Tokie daržai sodinami ir kituose didžiuosiuose JAV miestuose – Vašingtone (Baltųjų rūmų kieme), Baltimorėje, Sakramente. Ekologiškos daržovės yra auginamos Londono parkuose, iš kur po to išvežiojamos po namus. Kai kuriose šalyse populiarėja lysvių nuomos schema, kai miestiečiai gali išsinuomoti šiek tiek žemės ir ūkininkų patariami bei padedami patys užsiauginti savo produktų.

Ši sodininkystės banga plėtojasi ne tik realiame dirvožemyje, ji sparčiai plečiasi ir interneto erdvėse įvairių specializuotų svetainių, dienoraščių, filmų ir kitais pavidalais. Štai, pavyzdžiui, Mike‘as Liebermanas socialiniame tinkle „Twitter”, geriau žinomas kaip @Canarsie, „tvitina” apie maistą: kaip jį auginti namuose, balkone, kieme ir t. t., taip pat kaip apskritai mėgautis žaliuoju gyvenimo būdu. Kitas tinklaraštinis D.Britanijoje populiarėjantis projektas www.landshare.net jungia žmones, norinčius savarankiškai užsiauginti kokybiškų, švarių daržovių, bet neturinčius žemės su tais, kurie tos žemės turi ir nori ja pasidalyti. Tereikia užsiregistruoti tinklalapyje, sukurti savo profilį, prisistatyti ir laukti pasiūlymų arba ieškoti pačiam bei laukti atsakymų. 2009 m. startavusi iniciatyva šiandien jau jungia 55 000 dalyvių.

O tiems, kurie ūkininkyste linkę domėtis neliedami prakaito darže, skirtas neseniai startavęs projektas „My Farm” (www.my-farm.org.uk). Naudojantis juo galima virtualiai dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir realiai valdyti tikrą ūki. Projektas skirtas norintiems patirti, kas yra ūkis, kas ir kaip jame auginama, kokią įtaką visa tai turi ant mūsų stalo patenkančiam maistui. Valstybei priklausančioje žemėje kuriamas ekologiškas ūkis. Jį valdo „ūkininkai”, kurie kas mėnesį balsuodami internetu priima sprendimus. Ūkininku tampama prisiregistravus internetu ir sumokėjus 30 svarų mokestį. Tam nereikia jokio išankstinio pasirengimo.

Tendencija Nr. 3 „Kova už teisę į kokybišką maistą”

Šiuolaikinė maisto industrializacija veda prie maisto globalizacijos. Maistą stengiamasi pagaminti kuo mažesnėmis sąnaudomis, kuo greičiau ir išlaikyti kuo ilgiau. Todėl mūsų valgomi produktai dabar dažnai yra ne tiek maisto, kiek chemijos pramonės „laimėjimai”. Tad noromis nenoromis, vartodami šiuolaikinį maistą, tampame eksperimentiniais triušiais, o liūdniausia, kad tie eksperimentai dažnai nulemia įvairias ligas bei negalavimus. Pavyzdžiui, JAV tokios su mitybos racionu susijusios ligos kaip diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos ir kai kurie vėžiniai susirgimai jau pasiekė epidemijos mastą.

Todėl nenuostabu, jog valstybei esant praktiškai bejėgei prieš pramonės eksperimentus su maistu, piliečiai patys imasi iniciatyvų nuo tokio maisto apginti save bei savo vaikus. Buriasi bendraminčių grupės bei bendruomenės, kurių konsoliduotas balsas šiandien vis dažniau tampa girdimas, o bendri alternatyvūs sprendimai tampa matomi ir užkrečiantys.

Pavyzdžiui, pastaruoju metu Britanijoje vykdoma kampanija, remianti tikrą duoną, „Real Bread Campaign” (http://www.sustainweb.org/realbread/) reikalauja pakeisti teisinę bazę. Siekiama, kad duonos gamintojai ir tiekėjai būtų priversti skelbti, kokia iš tiesų yra duonos sudėtis. Kampanijos aktyvistai siekia teisiškai reglamentuoti tokių sąvokų kaip tradicinė, šviežia, tikra, amatininkų ir kt. vartojimą. „Real Bread Campaign” taip pat skatinama imtis iniciatyvos ir pradėti kepti tikrą duoną bei tiekti ją savo bendruomenei. Vienas tokių alternatyvių gamybos ir tiekimo modelių – bendruomenės remiamas duonos kepimas – atsakomybės dalijimasis tarp gamintojų ir klientų. Tokios kepyklos taiko abonemento principą. Klientas įsipareigoja duoną pirkti vieną, tris, šešis ar dvylika mėnesių iš eilės. Kadangi mokama iš anksto, tai leidžia kepykloms suplanuoti apyvartą ir išvengti maisto švaistymo, nes duonos nuperkama būtent tiek, kiek jos iškepta.

Štai JAV, Kalifornijoje, prasidėjusi iniciatyva 20 proc. apmokestinti saldžiuosius gaiviuosius gėrimus (išskyrus pieno produktus, sojos gėrimus ir tuos gėrimus, kurių sudėtyje yra ne mažiau nei 50 proc. sulčių) amerikiečiams galėtų sutaupyti milijardus dolerių. Buvo apskaičiuota, kad toks mokesčio įvedimas 20 proc. sumažintų tokių gėrimų vartojimą, o tai per artimiausią dešimtmetį nuo nutukimo apsaugotų 1,5 milijono amerikiečių, 400 000 sumažėtų diabeto atvejų, taip pat būtų sutaupyta apie 30 milijardų dolerių, kuriuos galima būtų panaudoti kitoms sveikesnio maitinimosi iniciatyvoms įgyvendinti.

Kitos Didžiojoje Britanijoje vykdomos kampanijos „Children Food Campaign” metu (http://www.sustainweb.org/childrensfoodcampaign/) pasiekta, kad D.Britanijoje būtų priimtas griežčiausias pasaulyje reklamą, rodomą vaikų laidose, reguliuojantis įstatymas. Kompanijos, norinčios reklamuoti savo produktus vaikų auditorijai skirtu metu, transliacijas prižiūrinčiai tarnybai turi įrodyti, kad produktas, kurį norima reklamuoti, atitinka Maisto standartų agentūros nustatytus maistingumo reikalavimus, nurodančius cukraus, druskos ir riebalų kiekį produktuose, vertinamą taškais. Kuo daugiau taškų – tuo blogiau. Tokiu atveju reklamuoti produkto neleidžiama.

Kita už sveikus vaikus kovojanti kampanija „Action on Additives” siekia iš maisto produktų ir vaikams skirtų vaistų gamybos visiškai pašalinti 6 dirbtinius dažiklius, kurie, nustatyta, turi neigiamą poveikį sveikatai – geltonai dažantį tartraziną (E102), chinolino geltonąjį (E104), saulėlydžio geltonąjį (E110), oranžinės spalvos karmosiną (E122), raudonąjį Ponso 4R (E124) ir Alura raudonąjį (E129). Taip pat reikalaujama tęsti tyrimus dėl konservanto natrio benzoato (E211) poveikio sveikatai. Tinklapyje www.actiononadditives.com vartotojai gali patikrinti, ar jų mėgstamo skanėsto sudėtyje nėra „gražiai atrodančių”, spalvingų, bet sveikatai pavojingų maisto priedų.

Vokietijoje veikianti nepriklausoma organizacija „Foodwatch” (www.foodwatch.de) 2007 m. pradėjo akciją „Abgespeist” (liet. apgautas). Organizacijos aktyvistai detaliai išnagrinėja įtartino produkto pakuotę ir tinklapyje www.abgespeist.de apsilankiusiam vartotojui siūlo to produkto gamintojui išsiųsti iš anksto parengtą skundą. „Foodwatch” iniciatyva taip pat renkami parašai, kad būtų tikrinamas dioksino kiekis gyvulių pašaruose ir kad būtų uždrausta mėsą pakuoti į apsauginių dujų (koncentruoto deguonies) pripildytą pakuotę. Organizacija taip pat reikalauja restoranų valgiaraščiuose nurodyti maisto produktų sudėtį arba pateikti ją klientui paprašius. Įkvėptas šio projekto sėkmės Vokietijos vartotojų centras sukūrė naują internetinę platformą www.lebensmittelklarheit.de (liet. maisto produktų skaidrumas). Vartotojas, kuris jaučiasi apgautas, savo skundą siunčia projekto komandai, iš anksto nurodyta forma aprašęs, kas jam sukėlė nepasitenkinimą ar abejonę. Po to, kai ištiriamas skundo pagrįstumas, skundas, kuriame reikalaujama per 7 dienas pateikti savo atsakymą, perduodamas gamintojui. Toliau vartotojo skundas, centro įvertinimas ir gamintojo atsakymas paviešinami minėtame tinklalapyje, ir produktas priskiriamas vienai iš kategorijų. Jis arba išteisinamas, arba pasmerkiamas. Jei gamintojas geranoriškai sutinka pakeisti tai, kas būtina, produktas atsiduria pakeistųjų skyrelyje.

Tendencijos Lietuvoje

Neretai per pasaulį besiritančios įvairios mados į Lietuvą užsuka šiek tiek vėliau, o ir jų pasekėjų ratas mūsų krašte dažnai būna negausus. Tad pakankamos kritinės masės, kuri įtvirtintų vieną ar kitą reiškinį kaip neatsiejamą mūsų kintančios tapatybės dalį, tenka palaukti ilgėliau. Todėl itin smagu žinoti, jog aukščiau minėtos tendencijos Lietuvos nepralenkė ir panašios iniciatyvos su laiku įsitvirtina ir įgyja vis didesnį svorį mūsų visuomenėje.

Šiandien Lietuvoje daugėja miestiečių, ieškančių kokybiškos ūkininkų produkcijos. Ekologiška ūkininkų produkcija prekiaujama turguose, specialiuose didžiųjų parduotuvių skyriuose, specializuotose ekologiškose bei ūkininkų parduotuvėlėse ar net internetinėse parduotuvėse. Gaminti maisto namuose mūsų raginti nereikia – Lietuvoje maisto gamyba namuose tebėra vyraujanti maitinimosi forma. Be to, mūsų visuomenės socialinė sąranga lemia, kad dar daug gyventojų arba patys gyvena kaime, arba turi ten gyvenančių artimų giminaičių, padedančių apsirūpinti kaimo gėrybėmis. Be to, miestiečiai dažnai linkę ir vis dar moka vaisius ir daržoves auginti netoli nuo miestų esančiuose kolektyviniuose soduose ar sodybose.

Kalbant apie bendruomenines iniciatyvas itin džiugu paminėti ypatingą kaimo ir miesto gyventojų bendradarbiavimo dvasią puoselėjančią Dargužių kaimo bendruomenę, kurios nariai įkūrė asociaciją „VivaSol” (www.vivasol.lt), vienijančią gamintojus – smulkius ūkininkus ir valgytojus – dažniausiai miestiečius. Asociacijos nariai ūkininkai puoselėja santykius paremtus pasitikėjimu, dėl to nuolat kviečiasi lankytojus, rengia talkas, šventes (pvz., Sekmines), įkūrė „Sūrininkų namus”, kur kiekvienas atvykęs gali susipažinti su dargužiečių parduodamo sūrio keliu iki valgytojo stalo. Kiekvieną sekmadienį organizuodami turgelį Vilniuje, tuo pačiu skatina vietinių turgelių kaimo vietovėse kūrimąsi. Keli gamintojai jau ryžosi auginti daržoves pagal iš anksto su valgytojais suderintą planą.

Kovoje už teisę į sveiką maistą didelio visuomenės palaikymo susilaukė projektas www.sveikasvaikas.lt. Prasidėjęs nuo maisto priedų diskreditavimo įvairiuose Lietuvoje parduodamuose maisto produktuose, šiandien išsiplėtė ir padeda ne tik susipažinti su ekologiško produkto sąvoka, bet ir tokių produktų susirasti. Interneto projekto www.nevartok.lt tinklalapyje pateikiama fotomedžiaga ir vaizdo medžiaga apie nekokybiškas prekes ir paslaugas, įvairi informacija apie atliktus patikrinimus, laboratorinius tyrimus, ekspertų išvadas ir rekomendacijas.

Tad būkime budrūs ir solidarūs, nes tik taip tampa įmanoma revoliucija mitybos evoliucijoje.