2016 01 24

Sąžiningos prekybos idėja yra patraukli ir nusipelno paramos. Mes iš esmės sutinkame, kad tinkamas atlyginimas turėtų būti mokamas trečiojo pasaulio šalių gamintojams, susiduriantiems su skurdu dabartinės rinkos ekonomikos ir pasaulinės prekybos sąlygomis, kurios, savo ruožtu, skatina pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus žemės ūkio ir kituose gamybos sektoriuose. Atrodo logiška, kad žmonės iš Vakarų, kuriems žmogaus teisės yra labai svarbios, nori paremti šias teises, tame tarpe ir pasirenkant alternatyvią prekybos sistemą. Tačiau, yra keletas požiūrių, kurie negaili aštrios kritikos Sąžiningos prekybos idėjai. Trumpai apžvelgsime šią kritiką ir įvertinsime, ar ji pagrįsta.

Iš esmės, Sąžininga prekyba yra ekonominė priemonė, skirta teikti paramą neturtingiems žmonėms besivystančiose šalyse. Ji remiasi pasitikėjimu rinkos mechanizmais, kurie padėtų išspręsti aplinkos ir socialinius klausimus. Tačiau yra tiek neoliberalų ir dabartinės sistemos kritikų, tiek ar anti-kapitalistų, kurie nesutinka su šia pozicija.

Anti-kapitalistai kritikuoja Sąžiningą prekybą už tai, kad ji per daug pasikliauja laisva rinka, ir teigia, kad Sąžininga prekyba gali suteikti tik trumpalaikių teigiamų rezultatų. Jų nuomone, Sąžininga prekyba yra tik būdas sukurti supratimą, kad problemos yra tarsi sprendžiamos, vengiant pokyčių iš pagrindų, t.y., vengiant naujos ekonominės tvarkos, remiantis socialiniais principais, kūrimo. Kritikos pagrindas yra požiūris, kad Sąžininga prekyba naudoja klasikinius prekybos principus tam tikriems socialiniams pagerinimams, kurie duoda trumpalaikį efektą, bet nepakeičia pasaulinės prekybos tvarkos kaip tokios.

Daugelis aktyvistų ir organizacijų, pavyzdžiui „Oxfam”, siekia, kad žemės ūkio subsidijos turėtų būti panaikintos, nes jos iškreipia rinką, bet tuo pačiu metu jie remia Sąžiningą prekybą. Tačiau ekonominiu požiūriu Sąžininga prekyba gali būti matoma kaip eksporto subsidijos. Subsidijos yra kritikuojamos dėl daugelio priežasčių, visgi Sąžiningos prekybos kritika dažniausiai grindžiamas tuo, kad žemos trečiojo pasaulio šalių gamintojų kainos yra jų pačių kaltė. Žemos kainos signalizuoja perprodukciją, ypač žemės ūkio produktų, ir turėtų veikti kaip rodiklis ūkininkui, kad produktą reikia pakeisti geresnę paklausą rinkoje turinčiu produktu. Garantuota minimali kaina ir priemokos, kurios iš esmės yra subsidija, ilgainiui silpnina šį signalą, ir kai vidutinė kaina, sumokėta, pavyzdžiui, už kavą padidėja, daugiau gamintojų nori ateiti į šią rinką. Tai, savo ruožtu, gali sumažinti įprastos kavos kainą dar labiau ir, tuo pačiu, nulemti dar didesnį tradicinių kavos augintojų skurdą. Taigi rezultatas nėra teisingas visiems.

Ankščiau minėtos prielaidos leidžia daryti išvadą, kad neatitiktis tarp kainų ir sąnaudų yra natūralus reiškinys, nes rinkos kaina nustatoma ne tik remiantis pasiūla, kuri yra grindžiama išlaidomis, bet ir paklausa. Šiuolaikiniame pasaulyje skirtumas tarp kainos ir sąnaudų didėja, nes A. Smith „nematoma ranka” (t.y. efektyvi rinka) neveikia dėl finansinių spekuliacijų. Be to, jei gamintojai turi galimybę išvengti mokėjimo už padarytą žalą aplinkai arba nemokėti adekvataus atlyginimo, pardavėjai yra pasirengę parduoti prekę pigiau – už kainą, kuri nepadengia visų kaštų.

Subsidijas gauna ne tik Sąžiningos prekybos ūkininkai. Dideles subsidijas gauna Europos Sąjungos, JAV ir Japonijos ūkininkai. Tai taip pat yra mūsų privilegija, nes skurdesnių šalių vyriausybės negali sau to leisti. Taigi, mūsų šalių ūkininkai uždirba daugiau nei ūkininkai besivystančiose šalyse, nes gauna paramą. Šios subsidijos ir maisto rinka skirtos teikti pigų maistą masiniam vartojimui. Laikantis taupymo maksimizavimo principo, bendrovės nuolat siūlo vartotojams vienarūšius ir pigius produktus, užsitikrina pelną ir dideles gamybos apimtis, sumažina gamybos sąnaudas, tuo pačiu alindamos žemės ūkio ir gamtos išteklius ir perkeldamos gamybą į mažiau išsivysčiusias šalis. Tikroji tiesa yra ta, kad pigus maistas parduotuvių lentynose reiškia, kad gamintojai ir galutiniai vartotojai nesumoka už aplinkos ir socialines išlaidas. Šios išlaidos perkeliamos ant mažiau apsaugotų, skurdesnių visuomenės grupių ir ateities kartoms, kurios bus priverstos sumokėti už dabartinę aplinkos degradaciją. Mes gyvename ir vartojame kitų sąskaita.

Kitas argumentas, vertas apsvarstyti šioje diskusijoje, yra susijęs su trečiųjų pasaulio šalių ūkininkų darbo specifika. Jų auginamų produktų (pavyzdžiui, kava, vaisiai, gyvuliai) gamybos ciklas yra dažniausiai ilgas ir todėl jie neturi galimybės greitai reaguoti į rinkos paklausos pokyčius. Kai kava užauginama, ji turi būti surenkama ir parduodama kad ir už mažiausią kainą, nes nėra kito pasirinkimo. Derlius turi didelę įtaką kavos kainai: geras derlius – žemos kainos, prastas derlius – didelės kainos. Žemės ūkyje greitai pereiti prie kitų produktų gamybos neįmanoma, nes gamybos/augimo ciklas daugelio kultūrų trunka keletą metų, todėl Sąžininga prekyba su nustatyta minimalia pirkimo kaina gali suteikti esminę pagalbą tais atvejais, kai rinkos kaina nukrenta žemiau gamybos sąnaudų.

Sąžininga prekyba nėra tobula sistema ir ji neišspręs visų globalių problemų, jei šalys gamintojos nepagerins planavimo nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, kad būtų pasiekta geresnė paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, jei jos nesustiprins savo noro ir gebėjimų, užtikrinti žmogaus teises ir kontroliuoti pažeidimus. Užduotis vartojančioms šalims – pagerinti prieigą prie informacijos, siekiant užtikrinti, kad gyventojai ir aktyvistai gautų informaciją, apie produktų kilmę, produktų socialinį ir aplinkos poveikį. Taip pat svarbu aktyviai dirbti su šalimis bei įmonėmis, kurios pažeidžia žmogaus teises ir aplinkos apsaugos reikalavimus tiekimo grandinėje.