Medardas Minkevičius, UAB Online media, 2012 m. gegužė

Šiandien žiniasklaidoje galime pamatyti daug pranešimų apie aplinkos būklės blogėjimą, kurį lemia pramonės įmonių tarša bei neracionalus gamtos išteklių naudojimas. Dėl žmogaus veiklos kyla įvairių aplinkosauginių problemų: gausėja pavojingų medžiagų, darančių neigiamą poveikį visiems gyviems organizmams, šyla klimatas (daugėja audrų, potvynių), išsiderina ekosistemos. Tai visuotinės problemos, su kuriomis turi kovoti visi – nuo valdžios institucijų iki kiekvieno individo. Daug kam atrodo, kad vienas žmogus nedaug ką tegali padaryti. Tai tiesa, tačiau jis niekada nebus vienas. Iš tiesų drauge mes turime dideles galimybes kovoti su globaliomis aplinkos problemomis. Ir viena iš priemonių – atsakingas požiūris į maisto vartojimą ir maisto atliekų tvarkymą.

Didelio dėmesio reikalaujanti problema yra aplinkos teršimas maisto produktų pakuotėmis. Ši problema būtų ne tokia didelė, jeigu maistą žmonės pakuotų atsakingai. Pavyzdžiui, dažnai produktai vyniojami papildomai, nors tai ir nebūtina, norint juos apsaugoti nuo išorinių pažeidimų ar netinkamų laikymo sąlygų. Atliekų apskaitos duomenis, 2009 metais Lietuvoje buvo surinkta 13,5 tūkst. tonų padangų atliekų, 16,8 tūkst. tonų naudoti netinkamų transporto priemonių ir 1,3 tūkst. tonų medicininių atliekų. Tačiau visa tai sudėjus į vieną krūvą, ji vis tiek atrodytų mažytė palyginti su surenkamų pakuočių krūva, kurios svoris 2009-taisiais buvo net 260,6 tūkst. tonų.

Didelė problema yra aplinkos teršimas maisto produktų pakuotėmis.

Anot Vilniaus senamiestyje pokalbiui sustabdyto pono Albino, plastikiniai maišeliai jam yra visai nereikalingi, kadangi jis turįs kelis medžiaginius. Tačiau išskyrus stiklinę tarą, šiukšlių jis nerūšiuoja ir niekada to nedarė. „Kalbant apie pakuotes, žmones reikia daugiau skatinti, reikalingos reklaminės kampanijos apie rūšiavimą, o taip pat ir daugiau konteinerių. Retas žmogus veš mašina ar neš pėsčiomis tris keturis maišus į kažkur už kilometro esančius antrinių žaliavų konteinerius. Taip pat nereiktų pamiršti, kokia yra dabartinė Lietuvos situacija, kad daugelis žmonių vos pragyvena. Manau, kad jie rūpinasi tikrai ne pakuotėmis ar ekologija, o kaip išvis gauti maisto, kad ir į ką jis būtų įvilktas”, – sakė ponas Albinas.

Maisto pirkimo įpročiai yra tiesiogiai susiję su aplinkos teršimu pakuotėmis. Idealiu atveju, pakuočių reikėtų iš viso atsisakyti, tačiau to įgyvendinti neįmanoma. Tais atvejais, kada pakuotės neišvengiamos, reikėtų pagalvoti apie antrinį jų panaudojimą, o išmetant – nepamiršti apie rūšiavimą ir perdirbimą. Pavyzdžiui, perdirbant panaudotas aliuminio skardines sunaudojama apie dešimt kartų mažiau energijos negu gaminant jas nuo pradžių. Pakuočių maistui sunaudojimo mažinimas ir atsakingas jų tvarkymas – tai viena iš lengviausiai pasiekiamų priemonių, norint asmeniškai prisidėti prie aplinkos apsaugos.

Studentės Justinos teigimu, ji mielai pirktų produktus, kurių pakuotės lengvai perdirbamos, tačiau jai trūksta atitinkamos informacijos, kurios skleidimu, merginos nuomone, turėtų rūpintis produktų gamintojai. „Norėtųsi prisidėti prie aplinkos apsaugos. Gal ir yra kažkokia galimybė atsisakyti pakuočių. Juk dažnai jose daugiau reklamos nei naudingos informacijos… Taip pat manau, kad trūksta informacijos apie atliekų rūšiavimą”, – teigė mergina. Be to, ji prisipažino, kad neįžvelgia atliekų rūšiavimo naudos, nes mano, kad sąvartynuose viskas vis tiek suverčiama į vieną vietą, ir todėl rūšiuoti esą apskritai beprasmiška.

Specialistai tokius įsitikinimus vadina mitais. „Atliekos yra sumetamos į vieną sunkvežimį, o vėliau nuvežamos ir suverčiamos į bendrą krūvą. Ir dėl to, mat, neverta rūšiuoti. Toks mitas labai paplitęs. Esame žmonėm sakę, kad jeigu jie taip mano, tai tegul pateikia įrodymų – nufilmuoja ar nufotografuoja. Per tris metus, kuriuos čia dirbu, negavau nei vienos nuotraukos ir nei vaizdo įrašo. Tas mitas yra eilinis pasiteisinimas tų žmonių, kurie tiesiog tingi rūšiuoti”, – teigė atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas teikiančios UAB „VSA” atstovė spaudai Jūratė Antanaitytė.

Nors pastaraisiais metais atliekų tvarkymui Lietuvoje skiriama daug dėmesio, o atliekų surinkimas, perdirbimas ir šalinimas sparčiai plėtojamas, žmonių sugeneruojamų atliekų mažinimas, atsakingas jų tvarkymas ir pakartotinis naudojimas – vis dar  labai aktualūs klausimai. Ypač tai pasakytina kalbant apie maisto atliekas.

UAB „Atliekų tvarkymo konsultantai” direktoriaus Alfonso Brazo teigimu, Lietuvoje atliekų rūšiavimo situacija tragiška. „Kalbant apie daugiabučių bendrijas, atliekų ten iš viso niekas nerūšiuoja. Konteinerių nėra. Mūsų šalyje nuosekliau rūšiuoja tik viešo maitinimo įstaigos, t. y. restoranai, kavinės ir panašiai. Tuo tarpu valdžia nėra paruošusi jokių projektų – nei įstatyminių, nei planinių”, – pasakojo A. Brazas.

Anot įmonės vadovo, Europos Sąjunga yra aiškiai reglamentavusi atliekų rūšiavimą, tačiau nieko nedaro. Maisto ir virtuvės atliekos patenka į III atliekų kategoriją, tačiau jas rūšiuoja tik minėtos maitinimo įstaigos.

Maisto atliekų paprasti vartotojai dažniausiai nerūšiuoja

Specialistui antrina ir Lietuvos Regioninių Atliekų Tvarkymo Centrų Asociacijos prezidentas Juozas Jankevičius, anot kurio, Lietuvoje dar nėra sukurtos veikiančios biodegraduojančių atliekų tvarkymo sistemos. „Mes labai vėluojam. Tris metus vėluojam. Turėjom pradėti 2007-ais, o pradėjom tik 2010-ais. Nemažai maisto atliekų patenka į sąvartynus. Yra kompanijos, kurios užsiima šituo verslu, apdoroja, perdirba. Viena iš tokių yra „Biodegra”. Dėl specifinio namudinio kompostavimo trūksta ir atitinkamo reglamentavimo, ir susikalbėjimo tarp atskirų institucijų – Maisto ir veterinarijos  tarnybos, Aplinkos ministerijos ir Ūkio ministerijos”, – pasakojo J. Jankevičius.

Kita vertus, Lietuvos atliekų tvarkymo infrastruktūroje yra ir teigiamų dalykų. Atliekos mūsų šalyje šalinamos 11-oje regioninių nepavojingų sąvartynų. Gyventojai ir įmonės pamažu aprūpinami antrinių žaliavų rūšiavimo konteineriais. Pavyzdžiui, nuo šių metų kovo mėnesio Kauno regiono individualių gyvenamųjų namų savininkams pradėti nemokamai dalinti konteineriai namudiniam kompostavimui. Šia galimybe gali pasinaudoti gyventojai, turintys privačias namų valdas ar sodo sklypus ir sudarę bendrų komunalinių atliekų išvežimo sutartis su atliekų vežėjais. Vien Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojams numatyta išdalinti 15 tūkst. konteinerių.

Daug kas priklauso nuo pačių gyventojų aktyvumo ir sąmoningumo. Kai žmonės neprisijungia prie aplinkos švarinimo, maisto atliekų tvarkymo sistemą prižiūri tik siauras asmenų ratas, kuris nepajėgus užtikrinti bent patenkinamo jos veikimo. Retas gyventojas suvokia, jog už išmestų atliekų tvarkymą jis sumoka dvigubai: kaip gyventojas ir kaip vartotojas. Vieną kartą – juos pirkdamas, kitą kartą – kas mėnesį apmokėdamas šiukšlių išvežimo sąskaitą.

Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymais, už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą atsakinga vietos savivaldos institucija. Būtent  savivaldybės nustato įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą formą ir jos dydį. Deja, ši sitema nėra pati omtimaliausia, retai kada atitinka teisingumo ir protingumo principus, nes sunku išsiaiškinti, kiek atkiras gyventojas konkrečiai išmeta komunalinių atliekų. Maksimalus objektyvumas būtų galimas tik taikant elektroninę surenkamo komunalinių atliekų kiekio svėrimo sistemą, kuri Lietuvoje vis dar lieka tolima utopija.

Šiuo metu atliekas rūšiuoti įstatymai įpareigoja tik maisto pramonės dalyvius, t. y. prekybos centrus, restoranus, kavines ir panašiai. Tačiau privačių namų ar daugiabučių namų gyventojams tokio įpareigojimo nėra, taip pat kaip ir nėra pakankamai išplėtotos infrastruktūros bei įpročio rūšiuoti maisto atliekas. „Dauguma miesto žmonių gyvena sovietiniais laikais statytuose daugiabučiuose. Visos šiukšlės metamos į vamzdį laiptinėje. Šita sistema neskatina užsiimti rūšiavimu. Žmogui patogu, kad jis bet kada gali atsikratyti atliekomis. Bet kokios to pasekmės aplinkai?” – retoriškai klausia „VSA” atstovė J. Antanaitytė.

Anot specialistės, Lietuvoje atliekų aikštelės yra įrengiamos šalia naujos statybos namų, o šiukšlių vamzdžiai jau nebeprojektuojami. Tai skatina žmones aktyviau rūšiuoti ne tik stiklą, popierių ir plastiką, bet ir maisto atliekas. „Jeigu žmonės gyvena kaime, jiems net nekyla klausimas, kad reikia rūšiuoti. Atliekas jie arba kompostuoja, arba gyvuliams atiduoda. Į bendras talpas nemeta. Kompostuojant biodegraduojančias atliekas gaunamas humusas – puiki trąša”, – pasakojo J. Antanaitytė.

Biologiškai skaidžių atliekų neatskyrus nuo kitų buitinių atliekų, jos patenka į sąvartynus ir jų aplinkoje tampa metano dujų, kurios sukelia šiltnamio efektą, šaltiniu. Anot J. Jankevičiaus, visa, kas nesurūšiuota, – ar tai būtų maistas, ar kitos buities atliekos – yra pavojinga žmogui. „Nesurūšiuotos atliekos pirmiausia kelia pavojų mūsų sveikatai ir mus supančiai aplinkai. Jos genda ir pūva. Galima užsikrėsti įvairiomis ligomis. Atliekos turi būti rūšiuojamos”, – tvirtina J. Jankevičius.

Dabar Lietuvoje pertvarkoma regioninė komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūra. Nauja sistema reikalaus iš gyventojų atsakingesnio požiūrio į maisto atliekų tvarkymą. Vienas iš pagrindinių mūsų tikslų – siekti, kad kuo mažesnis atliekų kiekis patektų į sąvartynus. Kitaip sakant, jas rūšiuoti pirmiausia turi patys gyventojai. Jei jūsų daugiabutyje dar nėra tam skirtų specialių konteinerių, reikėtų paskatinti daugiabučio bendriją juos įsigyti. Nesidairykite į pasyvius kaimynus. Prisiminkite įkvepiantį M. Ghandi posakį: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.” Tapkite tuo, kuris skatina teigiamus maisto atliekų rūšiavimo pokyčius savo aplinkoje.

Nuotraukos : http://audiovisual.europarl.europa.eu/