Ūkininkavimo poveikis aplinkai
Genovaitė Liobikienė, 2011 m. gruodis
Lietuva dėl derlingų žemių ir gerų klimatinių sąlygų neveltui yra vadinama žemės ūkio kraštu. Palyginus su visomis Baltijos šalimis, Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė sudaro didžiausią dalį, net 53 % visos šalies teritorijos, kai tuo tarpu Latvijoje dirbama žemė sudaro tik 31 %, o Estijoje dar mažiau – apie 24 % šalies teritorijos. Tačiau Europos mastu, Lietuva labiausiai atsilieka nuo Airijos, ten žemės ūkio paskirties žemė užima didžiausią dalį – 72% šalies teritorijos. Kadangi Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė sudaro nemažą dalį teritorijos, todėl yra labai svarbu paanalizuoti, koks yra jo daromas poveikis aplinkai. Šiame straipsnyje pradžioje išskirsime pagrindinius aplinkos komponentus, kuriems ūkininkavimas daro neigiamą poveikį t.y. oras, vanduo, dirvožemis, gamtos ištekliai ir biologinė įvairovė.
Oro tarša iš žemės ūkio
Ūkininkavimo įtaka oro taršai daugiausia yra susijusi su transporto naudojimu paruošiant dirvą, sėjant, tręšiant, purškiant pesticidais, nuimant derlių, taip pat deginant derliaus likučius, ypatingai šiaudus. Tiesa, pradėjus drausti deginimą, oro tarša iš šio šaltinio stipriai sumažėjo. Labai tiksliai įvertinti žemės ūkio indėlį oro taršai yra sunku, tačiau Europos statistikos departamento (Eurostato) duomenų bazės duomenimis buvo nustatyta, kad iš žemės ūkio, Lietuvoje, nuo 2003 iki 2007 metų, oro tarša rūgštinančiomis medžiagomis, kaip ir anglies dvideginiu (CO2), išaugo apie 5 %, kai tuo tarpu Europos Sąjungoje ši tarša net 2 % sumažėjo.
Vandens ir dirvožemio tarša iš žemės ūkio
Didžiausias poveikis dirvožemio ir vandens taršai žemės ūkyje yra daromas naudojant trąšas ir pesticidus. Intensyviai naudojant mineralines trąšas pakinta dirvožemio mikroorganizmų rūšių sudėtis, dirvožemis rūgštėja (Coleman, Crossley, 2003). Rūgščiame dirvožemyje didėja sunkiųjų metalų koncentracija, o šie metalai per augalus ir jais mintančius galvijus patenka ir į žmogaus organizmą. Dėl intensyvaus trąšų naudojimo didėja ir vandens tarša organiniais azoto bei fosforo junginiais. Ši tarša atsiranda, kai su lietumi išplautos mineralinės trąšos patenka į paviršinius vandenis. Per didelė vandens tarša šiais organiniais junginiais gali sukelti ežerų bei upių eutrofikacijos (pelkėjimo) procesus bei sutrikdyti vandens ekosistemų pusiausvyrą.
Gera žinia yra ta, kad dėl brangstančių mineralinių trąšų Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus (2006-2009 m.) pagrindinių azoto trąšų naudojimas sumažėjo 5 %. Lyginant su dauguma Vakarų Europos valstybių, Lietuvoje azoto ir fosforo trąšų vienam hektarui yra naudojama pusantro karto mažiau. Daugiausia azotinių trąšų vienam hektarui 2009 m. sunaudojo Vokietija ir Prancūzija, net du kartus daugiau nei Lietuva. Taigi, dėl mineralinių trąšų naudojimo šiuo metu, mūsų šalyje nekyla labai didelių aplinkos apsaugos problemų (Aplinkos būklė, 2008).
Kalbant apie pesticidus, jie ne tik sumažina kenkėjų bei ligų daromą žalą, bet ir daro neigiamą poveikį aplinkai. Tačiau dėl pesticidų didelės įvairovės bei jų naudojimo apskaitos nebuvimo, yra labai sunku tiksliai įvertinti jų poveikį aplinkai. Pesticidai gali būti nuodingi ne tik žmogui bei faunai, bet ir užteršti pavojingais teršalais vandens telkinius, gruntinį vandenį bei dirvožemį. Žmogui pesticidai pavojingi ne tik dirbant su jais, bet ir tie, kurie patenka į maistą.
Pagal Nacionalinę darnaus vystymosi įgyvendinimo ataskaitą (2007 m.), Lietuvoje nuo 2003 iki 2007 m. pesticidų naudojimas išaugo beveik du kartus. Eurostato duomenimis (šioje duomenų bazėje, deja, duomenų apie Lietuvos pesticidų vartojimą nėra) Europos Sąjungoje vienos iš daugiausiai pesticidų naudojančių vienam hektarui šalių yra Olandija bei Portugalija, estai ir latviai pesticidų sunaudoja mažiausiai. Taip pat yra didelė problema su pesticidų atliekų tvarkymu. Įgyvendinus valstybinę pesticidų atliekų tvarkymo 2002-2005 m. programą, Lietuvoje per ketverius metus iš 40 šalies savivaldybių, 117 sandėlių į Vokietiją buvo išgabenta ir ten nukenksminta 3,2 tūkst. tonų šių atliekų. Tačiau dar būtina sutvarkyti ir buvusias jų saugojimo vietas, kurių priskaičiuota virš 1300, o jų aplinka – gruntas, paviršiniai ir požeminiai vandenys – kol kas ištirti tik fragmentiškai ir nepakankamai. Nors ištirta menka dalis iš buvusių pesticidų saugojimo vietų, tačiau buvo nustatyta, kad pesticidais buvo užterštos ne tik sandėlių teritorijos, bet ir aplink jas esančių plotų dirvožemis. (www.ekonaujienos.lt).
Gamtiniai ištekliai naudojami žemės ūkyje
Žemės ūkyje neigiamas poveikis aplinkai taip pat yra daromas naudojant papildomus gamtinius išteklius, pavyzdžiui, naftą. Dar viena su žemės ūkiu susijusi gamtinių išteklių naudojimo problema yra neracionalus gėlo vandens naudojimas. Ši problema yra aktuali toms šalims, kurios turi labai mažai gėlo vandens išteklių. Ypatingai ši problema yra aktuali Šiaurės Afrikos bei Vidurio Rytų regionuose, kur gėlo vandens stygius yra didžiausias Tose šalyse neracionalus vandens naudojimas prisideda ne tik prie šių išteklių eikvojimo, bet ir prie dirvožemio sūrėjimo bei gėlo vandens ekosistemų naikinimo.
Be to, dėl žemės ūkio plėtimosi yra naikinami miškai. Lietuvoje ši problema nėra aktuali, kadangi Lietuvoje vykdant Darnaus vystymosi strategiją (Atnaujinta Nacionalinė Darnaus Vystymosi Strategija, 2009), buvo užsibrėžta Lietuvos miškingumą padidinti dviem procentais, ir dėl miškingumo didinimo programos, šis tikslas yra sėkmingai siekiamas.
Žemės ūkis prisideda ir prie biologinės įvairovės mažėjimo. Tai daugiausia yra susiję su natūralių pievų ploto mažėjimu, kadangi tose pievose yra paplitę tik joms vienoms būdingos augalų ir gyvūnų rūšys. Lietuvoje nuo 2004 iki 2010 metų pievų plotai sumažėjo beveik du kartus. Taip pat dėl žemės ūkio intensyvumo, didėja monokultūrų plotai, dėl kurių baigia išnykti ir natūralios pievos su joms būdinga biologine įvairove. Taip pat dar nėra ištirtas ir genetiškai modifikuotų organizmų poveikis aplinkai bei biologinei įvairovei. Mokslininkų nuomonės tuo klausimu taip pat skiriasi. Tačiau jau yra nustatyta, kad dėl genetiškai modifikuotų pasėlių paplitimo, žemės ūkyje jų genetinė įvairovė sumažėjo apie 75%. O dėl pasėlių genetinės įvairovės sumažėjimo, mažėja ir esamų pasėlių adaptacijos prie besikeičiančių aplinkos sąlygų pajėgumai, taip sukeliant grėsmę ilgalaikei maisto apsaugai (UNEP, 2007).
Plėtojant žemdirbystę, siekiant, kad jos poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis, pagrindinis sprendimo būdas yra vystyti ekologinę žemdirbystę, kuri padeda užtikrinti pagrindinių darnaus vystymosi principų diegimą: žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, vietinių išteklių panaudojimą, energijos sąnaudų sumažinimą, darbo vietų kaime padidėjimą, nedidelių ūkių išsaugojimą.
Literatūra:
1. Aplinkos būklė, 2008, p. 128.
2. Nacionalinė darnaus vystymosi įgyvendinimo ataskaita 2005 – 2007, 2007, p. 81
3. Coleman D. C., Crossley D. A. Fundamentals of soil ecology /Academic press, 2003. – 205 p.
4. Atnaujinta Nacionalinė Darnaus Vystymosi Strategija, 2009, p.56.
5. UNEP (2007) Fourth Global Environment Outlook: Environment for Development Section B: State-And-Trends of the Environment 1987-2007; Chapter 5: Biodiversity
6. Eurostat: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/