2016 01 07

Nesvarbu, ar vaikų darbas naudojamas dėl kultūrinių ar ekonominių priežasčių, su juo galima kovoti tik tuomet, kai sąmoningas vartojimas ir teisės aktai veikia kartu. Vaikų darbas yra klaidingai laikomas tik vaiko atliktu darbu. Vaikų išnaudojimas tai darbas, kurį vaikai verčiami daryti vietoj to, kad lankytų mokyklą arba žaistų, ir kuris leidžia gamintojams išlaikyti mažas kainas. Tai yra draudžiama ir kiekvienas iš mūsų turėtume pasmerkti vaikų darbą ir kovoti prieš jį.

Ganoje yra kakavos gamybos kooperatyvas vadinamas Kuapa Kokoo, kuris padėjo pastatyti keturias mokyklas ir du dienos priežiūros centrus savo narių bendruomenėms iš pajamų, gautų iš kakavos pardavimų. Turėdamas Sąžiningos Prekybos (angl. „Fairtrade“) sertifikatą ir laikydamasis sąžiningos prekybos principų bei kovodamas su vaikų darbu, Kuapa Kokoo (arba išvertus Geros kakavos gamyba) sukūrė galimybes vaikams regione gauti išsilavinimą. Be mokyklų statymo, 2015 m. kooperatyvas prisidėjo duodamas 100-tui kakavos ūkininkų vaikų dviračius, kad jų kelionė į mokyklą būtų lengvesnė (www.kuapakokoo.com).

Deja, taip yra ne visur. Tulanos universiteto (JAV) tyrimas Vakarų Afrikoje parodė, kad 2,12 mln. iš 2,26 mln. vaikų yra išnaudojami kakavos gamyboje Dramblio Kaulo Krante ir Ganoje, 2,03 mln. iš jų dirba labai pavojingomis sąlygomis. Palyginti su 2008 ir 2009 m., vaikų darbo išnaudojimas išaugo 21%. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 2014 m. ataskaita pateikia, kad nors per pastaruosius dešimt metų vaikų darbo išnaudojimas buvo sumažintas maždaug trečdaliu, pasaulyje vis dar yra apie 168 mln. berniukų ir mergaičių, kurie priversti dirbti, pusė iš jų pavojingomis sąlygomis. Į pietus nuo Sacharos, vienas vaikas iš keturių dirba. Azijos ir Ramiojo vandenyno regione – yra vienas iš aštuonių, Lotynų Amerikoje – vienas vaikas iš dešimt. 115 mln. vaikų yra seksualinio išnaudojimo aukos, dažniausiai vergijoje, ginkluotų konfliktų metu arba dėl komercinių tikslų.

Vaikų darbas yra daugiausia išnaudojamas žemės ūkyje, apdirbimo pramonėje (įskaitant tekstilės pramonę), kasyklose, statybose ir paslaugų sferoje – mažmeninėje prekyboje, restoranuose, viešbučiuose. Pagrindinė vaikų darbo išnaudojimo priežastis yra skurdas, bet taip pat yra kitos priežastys: šeimos lūkesčiai ir tradicijos, neatsakingas darbdavių požiūris, riboti tėvų pasirinkimai, švietimo galimybių stoka, silpni teisės aktai, žemos gaminių kainos pasaulinėje rinkoje ir daugelis kitų priežasčių, laikančių šeimas savotiškai įkalintas.

Kultūra ar neviltis?

Ši darbo rūšis yra tapatinama su vergija, tačiau dažnai pateisinama kultūros ypatybėmis ar būtinybe. Daugelyje besivystančių šalių kultūrinis fonas pernelyg dažnai pateisina tai, kad vaikai turi sunkiai dirbti, manant, kad tik tokiu būdu jie gali suaugti – dirbdami jie mokosi bendruomenės vertybių ir tuo prisideda prie savo bendruomenės vystymosi. Be to, daugelyje kultūrų yra manoma, kad tik berniukai turi turėti išsilavinimą, mergaitės tiesiog turi dirbti ir būti geros žmonos.

2015 m. pradžioje straipsnio autorė du mėnesius savanoriavo Mianmare (Birmoje), Šanų valstijos Kaimo Plėtros fonde. Šis fondas plėtoja mokyklų tinklą ir teikia pradinį išsilavinimą atokiose kaimo bendruomenėse Šiaurės Šane sukuriant savarankiškai veikiančias pradines ir internatines mokyklas. Tai labai svarbus darbas, nes šiame regione tėvai arba neleidžia savo vaikų į mokyklą arba vaikai nustoja eiti į mokyklą, kai jie įgyja bazinį skaitymo, rašymo ir matematikos lygį – tada vaikai pradeda dirbti visą darbo dieną šeimos laukuose. Skaičiuojama, kad tai sudaro nuo 60 iki 80% visų vaikų kaimo vietovėse (miestuose, situacija yra žymiai geresnė), kai tėvams trūksta ir galimybių, ir motyvacijos siųsti vaikus į mokyklas toliau nuo namų ir mokėti už jų apgyvendinimą ir maitinimą. Vietiniai žmonės nemano, kad tai didelė problema, nes tai buvo daroma visą laiką, o daugelyje žemės ūkio šalių dirbantys vaikai yra kultūros dalis. Štai kodėl fondas sunkiai dirba siekdamas paaiškinti, koks yra skirtumas tarp vaiko atlikto darbo ir vaikų darbo, bei pastarojo keliamus pavojus ir pasekmes vystymuisi ir vaikų gerovei ateityje.

Vaikų darbo naudojimas dažnai būna susijęs su neviltimi, skurdu ir nedarbu arba suaugusiųjų pajamų nebuvimu. Pavyzdžiui, dirbančių vaikų tėvai dažnai yra bedarbiai ar nepakankamai uždirbantys; jie yra beviltiškoje situacijoje ir siekia gauti pajamų savo šeimoms. Tačiau darbdaviai nori įdarbinti vaikus, o ne tėvus, kadangi vaikai yra akivaizdžiai silpnesni šioje situacijoje palyginus su jų tėvais, ir todėl turi mažiau reikalavimų dėl atlyginimo. Kitaip tariant, vaikų darbas dažniausiai yra naudojama, nes yra lengviau išnaudoti vaikus (UNICEF, 1997, ataskaita apie vaikų darbo priežastis). Našlaičiai yra dar vienas rizikos grupė – jie neturi tėvų, o paramos našlaičiams vaikams trūksta. Taigi vaikai turi patys užsidirbti pragyvenimui.

Be to, kad vaikų darbas yra etiškai nepriimtinas, jis taip pat yra rimta kliūtis ekonomikos ir visuomenės raidai. Vaikas priverstas dirbti, pirmiausiai, praranda galimybę gauti išsilavinimą, o vėliau ir susidomėjimą. Jaunų žmonių, turinčių menką išsilavinimą, sugrąžinimas į normalų gyvenimą ir kvalifikacijos įgijimas yra daug brangesnis ir sudėtingesnis. Visuomenė, kur suaugusieji negali rasti savo vietos ir padoraus darbo, susiduria su ekonomikos ir socialinio nestabilumo grėsme. Siekiant išvengti to, reikia aktyviai siekti užkirsti kelią vaikų darbo išnaudojimui, taip pat remti tokių vaikų reabilitaciją.

Ne visas vaikų atliekamas darbas yra traktuojamas kaip vaikų darbas

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos apibrėžimą, vaikų darbas yra netinkamas vaikams darbas, atliekamas jaunesnių nei nustatyto amžiaus vaikų, trukdantis eiti į mokyklą mokintis ir ilsėtis, sudarantis kliūtis fiziniam, moraliniam, emociniam ir psichologiniam vaiko vystymuisi. Situacija, kai vaikai verčiami dirbti, nes jų šeimos negali kitaip susidoroti su ekonominėmis problemomis, ir jie negali arba jiems neleidžiama lankyti mokyklos, žaisti, nes jie dirba, yra nepriimtina. Tai yra būtent tai, ką mes vadiname vaikų darbu. Kai vaikas dirba po pamokų ir nėra verčiamas to daryti, paprastai tai yra geras ir naudingas dalykas, nes tokiu būdu vystosi darbo įgūdžiai, atsakomybė ir nepriklausomybės jausmas.

Vaikų darbas yra įvairių formų, pavyzdžiui, pavojingas darbas, kurį apsibrėžia kiekviena šalis per konsultacijas su darbuotojais ir darbdaviai, arba darbas, kurį yra priverti dirbti jaunesni nei teisiškai nustatyto amžiaus ribos. Pačios nepriimtiniausios vaikų darbo išnaudojimo formos, su kuriomis reikia aktyviai kovoti, yra vergija, seksualinis išnaudojimas komerciniais tikslais ir vaikų išnaudojimas neteisėtai veiklai. Vaikų darbo naudojimas yra nusikaltimas, ir pirkti prekes gamintas naudojant vaikų darbą yra nepriimtina, nepaisant argumentų dėl kultūrinių aspektų ar būtinybės.

Ar turime tai uždrausti?

Kai kurie tyrimai teigia, kad tiesiog vaikų darbo uždraudimas dar nėra geriausias sprendimas. Nacionalinio Ekonominių Tyrimo Biuro (angl. National Bureau of Economic Research) (JAV) neseniai atliktas tyrimas Indijos pavyzdžiu pabrėžė, kad vaikų darbo draudimas nebūtų efektyvus šalyse, kuriose yra didelis skurdas ir nėra socialinių programų, skirtų neturtingoms šeimoms. Baiminamasi, kad vaikų darbo draudimas tik pablogins skurdžiausių vaikų situaciją. Pavyzdžiui, gali būti, kad draudimas gali turėti priešingą poveikį. Darbdaviai gali pasinaudoti beviltiška situacijoje šeimose: jei vaikų darbas draudžiamas, tada, atsižvelgiant į riziką ir galimas baudas dėl vaikų darbo naudojimo, darbdaviai gali dar sumažinti darbo užmokestį vaikams. Norint gauti tokias pajamas kaip anksčiau šeimos, kurios siųsdavo tik vieną vaiką dirbti iki šiol, o kiti vaikai galėjo lankyti mokyklą, pradeda siųsti ir kitus vaikus dirbti.

Bet pats tyrimų biuras teigia, kad ilgalaikis draudimo poveikis gali būti kitoks. Reikalingų priemonių priėmimas Indijoje nuo 1981 m. sumažino vaikų darbininkų skaičių nuo 13 mln. iki 5 mln. Todėl pats vaikų darbo uždraudimas veikia, bet reikia palaikančių veiklų – mokyklų, socialinių programų ir pan.

Ką mes galime padaryti, kovojant su vaikų darbu?

Ar tai būtų kultūra ar neviltis kaip vaikų darbo priežastis, mes neturime susitaikyti su tuo. Tai yra nežmogiška ir neteisinga naudoti vaikų darbą kaip pigią darbo jėgą. Bet mes negalime pasikliauti bendruomenėmis ir jų galimybėmis susidoroti su problema jų šalyse, kuriose vaikų darbas nėra draudžiamas. Be uždraudimo, kiti metodai turi būti naudojami kovoje prieš vaikų darbą taip pat. Mūsų indėlis sprendžiant situaciją gali būti prisidėjimas prie bendrų pastangų keičiant teisės aktus ir mūsų kaip vartotojų elgsena. Kaip individai mes galime atsisakyti vartoti produktus, kurie yra pagaminti verčiant vaikus dirbti, o viešasis sektorius gali prisidėti skirdamas daugiau išteklių vystomajam bendradarbiavimui, globaliam švietimui, humanitarinei pagalbai ir edukaciniams projektams, kurie be skurdo mažinimo ir poreikių užtikrinimo, padeda vaikams lankyti mokyklą ir būti vaikais. Be to, teisės aktų pakeitimai turi užtikrinti, kad Sąžiningos Prekybos principai būtų įtraukti į viešuosius pirkimus, o mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų panaudoti vaikų darbo išnaudojimo palaikymui.

Kiekvienas gali kovoti su vaikų darbu elgiantis atsakingai ir perkant produktus, paženklintus Sąžiningos Prekybos („Fairtrade“) ženklu. Juos galima rasti daugelyje parduotuvių ir prekybos tinklų. Pvz. Estijoje, kavines ir įstaigas naudojančias Sąžiningos Prekybos produktus galima atpažinti iš ženklo “Friend of Fair Trade”” (Sąžiningos Prekybos Draugas).

Du svarbūs aspektai yra susiję su Sąžiningos Prekybos produktų pirkimu. Pirma, yra draudžiama naudoti vaikų darbą auginant žaliavą cukrui, šokoladui, kavai, arbata ir t.t. Antra, Sąžiningos Prekybos kooperatyvai naudoja gaunamas Sąžiningos Prekybos priemokas spręsti savo bendruomenės problemas, pavyzdžiui, įrengti gręžinius ar šulinius, statyti mokyklas. Tokiu būdu, Sąžiningos Prekybos kooperatyvai aktyvūs skurdesnėse šalyse sukūrė socialines programas, kurios užkerta kelią vaikų darbui ar padeda reabilituoti išnaudotus vaikus. Būtent pajamų, kurias gavo iš Sąžiningos Prekybos, dėka Kuapa Kokoo kooperatyvas, minėtas straipsnio pradžioje, galėjo rūpintis vietinių kaimų bendruomenėmis ir pradėti kovoti su vaikų darbu.

Elgtis atsakingai – tai, ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų.