2003 12 21

Vartotojai įsigydami prekes teikia pirmenybę gaminiams, kurie yra ekologiški ir nekenkia ne tik sveikatai, bet ir aplinkai. Tokie gaminiai paprastai būna paženklinti specialiais aplinkosauginiais ženklais.

Aplinkosauginis ženklinimas remiasi principu „nuo lopšio iki karsto”, kuris galėtų būti paaiškintas taip: gaminys per visą savo gyvavimo ciklą – pradedant žaliavų gavyba, jų paruošimu, o po to gaminį gaminant, vartojant, bei jam virtus atlieka, panaudojant antriniam perdirbimui – yra nekenksmingas aplinkai ir vartotojo sveikatai. Aplinkosauginis ženklas – grafinis simbolis, kuris yra pateikiamas gaminio etiketėje, reklamoje, ant pakuotės kaip tam tikra informacija vartotojui.

Gaminiai pažymėti aplinkosauginiais ženklais tampa labiau pastebimesni, gali sėkmingiau konkuruoti rinkoje. Lietuvos gamintojai stengdamiesi įsitvirtinti kitų šalių rinkose taip pat ženklina savo eksportuojamus gaminius įvairiais aplinkosauginiais ženklais. Tačiau, reikėtų pasakyti, kad vartotojas, už prekes, paženklintas aplinkosauginiu ženklu paprastai moka daugiau, kadangi ir gamintojas patiria daugiau išlaidų. Gamintojas atsakingoms institucijoms už pateiktą paraišką aplinkosauginiam ženklui gauti privalo mokėti vienkartinę rinkliavos įmoką, yra būtina įvertinti gaminio poveikį aplinkai, o paženklinus gaminį, mokėti metinį mokestį nuo parduotų prekių apyvartos. Turėtume būti teisingi ir pasakyti, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Norvegija, Estija remia aplinkosauginį gaminių ženklinimą.

Aplinkosauginis ženklinimas nėra privalomas, jį laisvanoriškai gali pasirinkti gamintojas.

Europoje gaminiai aplinkosauginiais ženklais pradėti ženklinti ne taip seniai, maždaug prieš dvidešimt metų. Galima būtų paminėti šiuos nacionalinius aplinkosauginius ženklus: Mėlynąjį angelą (Vokietija), Žalią lapą (Čekija) ir kt. Prie regioninių aplinkosauginių ženklų priskirtini Baltoji gulbė (Šiaurės šalys), Europos Sąjungos gėlė ir kt. Beje, Baltosios gulbės ženklu pažymėtą Data Copy popierių vartotojai gali pamatyti ir Lietuvoje. Viena iš šio ženklo suteikimo priežasčių – mažas teršalų kiekis jį gaminant. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad gaminiai, paženklinti nacionaliniais aplinkosauginiais ženklais yra kur kas populiaresni ir labiau žinomi vartotojams, negu gaminiai, paženklinti regioniniais ženklais.

Europos Sąjungos gėlė – tai regioninis aplinkosauginis ženklas, kuriam teisinė bazė buvo pradėta kurti 1992 metais. Šis ženklas yra suteikiamas ne maisto gaminiams, išskyrus maisto ir farmacijos gaminius bei gėrimus. Pagal Europos komisijos duomenis, šiuo metu yra virš 350 ne maisto gaminių, kurie parduodami su šiuo ženklu.

Europos Sąjungos gėlę yra rekomenduojama suteikti tik tiems gaminiams, kurių apyvarta yra didelė, kurie visuose savo gyvavimo cikluose daro didelį pavojų aplinkai, ir yra skirti vartotojui, o ne pramoniniam naudojimui.

Šis ženklas suteikiamas vadovaujantis Europos Sąjungos institucijų priimtais teisės aktais. Gaminiai yra suskirstyti į grupes (dažai ir lakai, šaldytuvai, kompiuteriai, skalbimo priemonės, tekstilė, trąšos ir kt.), kurioms yra rengiami ekologinio ženklo suteikimo kriterijai. Šie kriterijai paprastai yra peržiūrimi kas keleri metai ir tobulinami. Pavyzdžiui, tekstilėms gaminių grupei yra nustatyti tokie kriterijai: reikalavimai pluoštui, chemikalams, naudojimui.

Atlikti tyrimai rodo, kad Europos Sąjungos gėlės kaip ekologinio ženklo žinomumas tarp vartotojų dar yra nepakankamas. Todėl 2004 metais Europos Sąjungoje bus rengiama Europos Sąjungos gėlės savaitė, kurios metu bus organizuojamos įvairios akcijos tam, kad būtų padidintas jos žinomumas vartotojų tarpe ir skatinamas gaminių, pažymėtų šiuo ženklu, įsigijimas.

Aplinkos ministerijos skelbiama informacija, Lietuvos įmonės taip pat planuoja pateikti paraiškas Europos Sąjungos gėlei gauti. Viena iš tokių minimų įmonių – „Utenos trikotažas”.