Kas slepiasi už etiketės?

Akvilė Balžekaitė ir Lauryna Tarvydienė (Ekologiškos kultūros asociacija), 2012 m. kovas

Jei norite išsiaiškinti, kokį realų poveikį gamtai gali daryti vienoks ar kitoks jūsų pasirinkimas, jums būtina pasitelkti būvio ciklo įvertinimą (BCĮ) (angl. Life Cycle Assesment ) – vieną veiksmingiausių būdų, tiriant produkto įtaką aplinkai. Toks tyrimas apima produkto gyvavimo fazes nuo gamybos iki išmetimo į aplinką, atsižvelgiant į produkto gamybai sunaudojamą energiją ir medžiagas, transportavimo atstumą ir degalų sąnaudas, (ne)perdirbimą ir taršą atliekomis (atliekant šį tyrimą daroma prielaida, jog žmonės produktą išmeta į tam skirtą vietą, o ne teršia aplinką šiukšlindami). Šio pobūdžio įvertinimas labai priklauso nuo to, kur jis yra atliekamas. Pavyzdžiui, Danijoje plastikinis maišelis bus sudegintas elektrinėje ir grąžins energiją šildydamas būstus (tuo bendrame įvertinime mažindamas neigiamą poveikį aplinkai), o Lietuvoje 99 proc. tikimybė, jog jis atsidurs sąvartyne su kitomis plastmasės atliekomis iš komunalinių ūkių.

Taigi kviečiame skaitytojus abejoti visuotinai priimtomis klišėmis apie vieno ar kito produkto tariamai minimalų poveikį aplinkai ir kelti didesnius reikalavimus ne tik produktui, bet ir neišvengiamai jo palydovei – pakuotei. Dėl to, remdamiesi būvio ciklo analize, pabandykime įvertinti šias dažniausiai mums pasitaikančias maisto ir gėrimų pakuotes: bioskaidžius, polietileninius, popierinius ir kitokius maišelius bei stiklinius, skardinius ir plastiko butelius. Pabandykime išsiaiškinti, už kurį iš šių pasirinkimų gamta mums padėkotų.
 
I d. Plastikinis ar… plastikinis maišelis?

Plastikiniai maišeliai gaminami iš dviejų gausių plastiko šeimų, kurios skiriasi savo pradinės žaliavos kilme ir atsparumu irimo procesams. Pirmoji – patvaraus plastiko grupė, gaminama iš naftos produktų, antroji, galinti suirti tam tikromis sąlygomis, – iš atsinaujinančių (arba ne) šaltinių. Pastarieji vadinami bioplastikais ir, naftos bei gamtinių dujų atsargoms senkant, užima vis didesnę plastikų dalį prekyboje. Bioplastikai palyginti nauja plastikų šeima, kurių gamyboje naudojami polimerai, dažniausiai gaunami iš atsinaujinančių šaltinių, t. y. augalų. Augaluose esančios medžiagos: celiuliozė, gliukozė, aliejai ar krakmolas, padedant organiniams tirpikliams, skaidomos į polimerus, kurie pakeičia įprasto plastiko polimerus, gaunamus iš naftos. Šiuo metu beveik pusę bioplastikų rinkos užima iš kukurūzų krakmolo pagaminti plastikai. Kadangi bioplastikai yra organinės kilmės, jie gali būti skaidomi bakterijų – tai aplinkosaugoje labai vertinama šių plastikų savybė.

Bioplastikai skirstomi į 2 šeimas: biologiškai suyrantys (pagal EN13432 sertifikatą), gaminami iš atsinaujinančių ir/ar neatsinaujinančių šaltinių, bei bioplastikai, gaminami iš atsinaujinančių šaltinių, bet nebūtinai yra suyrantys. Europos Sąjunga standartizavo šią sąvoką apibrėždama, jog biologiškai suyrantis produktas yra toks, kuris padedant mikroorganizmams gali būti paverčiamas anglies dvideginiu, vykstant tokiam pat procesui, kuris vyksta natūraliose atliekose. Pasak cheminės inžinerijos profesorės Birgit Kjærside Storm, kiekvienas iš mūsų, pirkdamas maišelį su užrašu „100 procentų suyrantis“, dažniausiai namo nešasi plastiką, sudarytą iš 20 proc. PLA (kukurūzų krakmolo pagrindu sukurtas plastikas) ir 80 proc. modifikuoto PET (naftos produktų pagrindu sukurtas plastikas, kurio molekulinės jungtys, leidžiančios lengviau suirti, pakeistos). Šis skirtingų plastikų maišymas suteikia suyrančiam pirkinių maišeliui tvirtumo, tačiau jo gamyba reikalauja daugiau energijos ir išteklių nei įprasto poliesterio maišelio gamyba.

Bioplastiko galimybės yra išties daug žadančios, tačiau reikia pripažinti, jog esamos bioplastiko technologijos šiandien dar tik pradeda vystytis bei tobulėti, palyginti su jau pažengusiomis ir kasdien vis tobulėjančiomis standartinio, naftos pagrindu gaminamo plastiko technologijomis. Gaminant populiariausią atsinaujinančių šaltinių PLA bioplastiką, pieno rūgščių išgavimas iš kukurūzų žaliavos reikalauja didelio kiekio organinių tirpiklių, susidaro daugybė atliekų. Suyrančių maišelių perdirbimas taip pat komplikuotas: gaminant jie perdirbami lengvai, tačiau panaudoti maišeliai kelia susirūpinimą įprasto plastiko rūšiavimo įmonėms, nes yrančios priemaišos gali sumažinti perdirbto plastiko kokybę. Geriausias būdas perdirbti bioplastiko maišelius – juos kompostuoti. Kad mikroorganizmai juos imtų skaidyti, reikalingos tam tikros sąlygos: pakankamas vandens, šilumos ir deguonies kiekis, tinkamas pH rūgštingumas. Šios sąlygos mums įprastame sąvartyne nepakankamos, o kompostavimo aikštelių Lietuvoje šiuo metu yra vos kelios. Įdomi detalė: vis pasirodančiuose skirtingų šalių Vyriausybių užsakytuose bioplastiko maišelių BCĮ (tiriant, ar verta uždrausti įprasto polietileno plastiko maišelius parduotuvėse) dominuoja susirūpinimas dėl galimo gausesnio šiukšlinimo. Žmonės, manydami, jog suyrantys maišeliai nekelia grėsmės gamtai, gali pradėti elgtis neatsakingai ir teršti aplinką. Tačiau bioplastiko maišelio irimas trunkantis 6-12 savaičių vyksta tik aukštoje (net iki 70 laipsnių Celsijaus) temperatūroje ir tik esant pakankamai drėgmei. Tokios sąlygos gamtoje praktiškai neegzistuoja, o jų irimas natūraliomis sąlygomis užtruktų daug ilgiau, todėl plastiko keitimas į bioplastiką nėra gamtos teršimo problemos sprendimo būdas. Pokyčio reikia žmonių sąmonei, o ne jų kasdienėms prekėms. Apibendrinant galima pabrėžti, jog suyrančių pirkinių maišelių gamyba šiandien vis dar yra gana sudėtinga ir teršianti aplinką, be to, jų irimas sąvartyne dėl mažo drėgmės kiekio dažniausiai yra itin menkas.

Plastikinis ar… popierinis maišelis?

Popierinis maišelis, gaminamas iš atsinaujinančių žaliavų, medienos, yra dar viena alternatyva plastikiniam maišeliui. Tačiau popieriaus pramonė gamybai sunaudoja milžinišką kiekį vandens (100 litrų vienam kilogramui popieriaus), energijos ir pavojingų chemikalų, kurių pašalinimas iš nuotėkų yra labai probleminis. Vienam popieriniam maišeliui pagaminti reikia vidutiniškai 4 litrų vandens, o polietileno – tik 0,03 litro. Popierinį pirkinių maišelį daugiausia sudaro pirminis popierius (gaunamas iš medienos) ir maža dalis perdirbto popieriaus, nes kitaip nukenčia maišelio stiprumas ir elastingumas. Popieriniam maišeliui gaminti (žaliavų paruošimas, transportas ir kita) sunaudojama penkis kartus daugiau energijos nei standartiniam polietileno maišeliui ir du kartus daugiau nei suyrančiam maišeliui gaminti. Popierius yra organinė medžiaga, suyranti per kelerius metus, tačiau sąvartyne dėl deguonies, drėgmės ir šviesos stygiaus popieriaus irimo procesai labai sulėtėja ar beveik sustoja. Sąvartyne popierinis maišelis užims net iki septynių kartų daugiau vietos nei maišelis, pagamintas iš polietileno, bei tris kartus daugiau vietos nei suyrantis pirkinių maišelis. Todėl geriausia popierių perdirbti. Lietuvoje popieriaus perdirbimas iš komunalinių ūkių siekia 37 proc., smarkiai lenkdamas plastiką, bet popieriniam maišeliui perdirbti sunaudojama devynis kartus daugiau energijos nei standartiniam plastikiniam maišeliui perdirbti. Be to, popieriniam maišeliui transportuoti į prekybos ar perdirbimo vietą dėl didelio svorio sunaudojama gerokai daugiau energijos.

Kokį maišelį rinktis?

Svarbu pabrėžti, jog nekenksmingų aplinkai produktų nėra. Yra tik mažiau ar daugiau kenkiančių. Visoms prekėms gaminti reikia medžiagų, o tai reiškia išteklių ir energijos naudojimą. Visgi vieniems produktams gaminti jų sunaudojama mažiau nei kitiems – tuo jie geresni aplinkai. Vienkartinio pirkinių maišelio BCĮ gali prieštarauti daugumos žmonių įsitikinimams, tačiau suyrančio plastiko ir popierinių maišelių gamybai reikia daugiau žaliavų nei įprasto polietileno maišeliui. Todėl padidėja degalų sąnaudos žaliavoms išgauti ir joms transportuoti į gamybos vietą, taip pat gamybai sunaudojamas didesnis energijos kiekis. Taigi, nors standartinis polietileno maišelis ir gaminamas iš neatsinaujinančio šaltinio – naftos, popieriniam ir suyrančiam maišeliui gaminti bei transportuoti sunaudojamas energijos (gaunamos iš naftos produktų) kiekis viršija polietileno maišelio naftos žaliavų sąnaudas kelis kartus. Be to, popierinis ir suyrantis maišeliai užims keletą kartų daugiau vietos sąvartyne, kuriame irimo procesai beveik nevyksta. Pagaliau polietileno maišelio gamybai sunaudoto vandens, pavojingų chemikalų kiekis visai nedidelis, palyginti, kiek jų sunaudojama popieriaus ar bioplastikų pramonėje.

Skirtingi BCĮ rodo, jog polietileno maišelių pakeitimas popieriniais ar suyrančiais tik padidins energijos sąnaudas ir atliekų kiekį sąvartynuose. Todėl bandydami sumažinti plastiko šiukšlių kiekį vandenynuose ir gyvūnų skrandžiuose, keisdami polietileno maišelius į popierinius ar suyrančio plastiko, galime prisišaukti dar didesnę bėdą – padidėjusį anglies dvideginio kiekį atmosferoje dėl išaugusių gamybinių energijos sąnaudų. O klimato atšilimas šiuo metu kelia dar didesnių problemų tiek gyvūnams ir jų buveinėms, tiek žmonėms.

Tad pagal BCĮ modelį vertinant vienkartinius polietileno, suyrančio plastiko ir popierinį maišelius, mažiausiai aplinkai žalingas įprastas polietileno plastiko maišelis.

II d. Gėrimų pakuotės: kuri „žaliausia“?


Lietuviai ir suomiai suvartoja daugiausia geriamojo pieno Europoje – beveik 160 litrų vienam gyventojui (remtasi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, 2011). Šis kiekis atspindi ne tik specifinius lietuvių valgymo įpročius, bet ir susidarantį kalną pieno pakuočių atliekų, kurios neabejotinai turi didelę įtaką aplinkai. Visų pirma, reikia išsiaiškinti, kokios žaliavos ir kiek jų naudojama gaminant pieno pakuotes.

Plastikiniam pieno buteliui (PET arba HDPE) sunaudojama iki 75 proc. daugiau pirminių žaliavų, palyginti su pieno maišeliu (LDPE). Tačiau didelio tankumo polietileno plastikas (HDPE) yra vienas iš universaliausių ir dėl to vertingiausių plastiko rūšių perdirbti. O maišeliai, gaminami iš mažo tankumo polietileno (LDPE), dėl dažnai naudojamų priemaišų, retai kada yra perdirbami. Visgi dėl nedidelio svorio jiems sunaudojamas mažas kiekis išteklių. Pieno maišelis, ilgą laiką matytas tik ant nedaugelio šalių prekystalių, buvo prisimintas ir įgauna vis didesnį populiarumą Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje kaip mažiausiai aplinkai kenksminga pieno pakuotė. Kadangi pieno maišeliai dažniausiai neperdirbami, siūlomos jų panaudojimo alternatyvos: vieną galą nukirpus, naudoti kaip maišelius produktams laikyti arba prisijungti prie užtiesalus lovoms iš pieno maišelių neriančių žmonių būrio (http://bagsforbeds.com/). Tiesa, norint naudoti tokią pieno pakuotę, dažnai įsigyjamas indas jam laikyti, o tam naudojami papildomi ištekliai.

Alternatyva plastikinėms pieno pakuotėms – kartoninės dėžutės. Jos taip pat būna kelių rūšių. Pieno, kuris kambario temperatūroje išlieka šviežias keletą mėnesių, pakuotė sudaryta iš skirtingų medžiagų sluoksnių: polietileno, aliuminio folijos, kartono ir dar kartą polietileno. Tokia sudėtis (pvz., Tetra Pak) ne tik apsaugo pieną nuo šviesos ir oro poveikio, suteikia formą pakuotei, bet ir labai apsunkina šių pakuočių perdirbimą. Ne tokio ilgo galiojimo pienas, kuris greičiausiai stovi kartoninėje dėžutėje ir Jūsų šaldytuve, veikiausiai įpakuotas į kiek kitokią – polietileno, kartono, polietileno – pakuotę. Šio tipo dėžutėms gaminti nenaudojama aliuminio folija, todėl mažiau veikiama aplinka. Aliuminio gavyba iš boksito uolienos reikalauja milžiniškų energijos ir išteklių sąnaudų, o dėl stipraus reagavimo su deguonimi, grynos formos aliuminis praktiškai neegzistuoja. Todėl šio metalo perdirbimas, kuriam reikia vos 5 proc. tos energijos, kuri sunaudojama aliuminį gryninant iš uolienų, yra labai svarbus. O aliuminio atskyrimas iš daugiasluoksnių kartono pakuočių sunkiai įmanomas. Visgi šios pakuotės yra sudarytos iš daugiau nei 75 proc. popieriaus, kuris gali būti sėkmingai atskirtas ir pakartotinai panaudotas. Šios pakuotės jau keletą metų yra surenkamos perdirbti ir Lietuvoje. Jos gabenamos į Latvijos perdirbimo įmonę, kur speciali mašina susmulkina ir vandenyje „ištirpdo“ popieriaus celiuliozę, kuri gali dar kartą būti panaudota kartono dėžių raukšlėtajam (gofruotam) sluoksniui ar vienkartinėms nosinėms gaminti. Taip pat gali būti surinkti ir maži polietileno kiekiai kitiems plastiko gaminiams.

Tad kokią pieno pakuotę pasirinkti? Kartoninės pakuotės dėl dažnai naudojamo aliuminio, didesnių transportavimo sąnaudų, dėl sunkesnio svorio ir jų sudėtingo perdirbimo daro didesnį poveikį aplinkai negu plastikinės pakuotės. Pieno maišelių gamyba reikalauja mažiausio žaliavų kiekio, dėl to sveria mažiausiai, tad ir produkto transportavimo sąnaudos į prekybos ar pakuotės utilizavimo vietas yra palyginti mažos.

Nors Lietuvoje plastiko pakuočių atliekų surinkimas iš komunalinių ūkių tebėra mįslė, tačiau, senkant ištekliams ir augant vartojimui, didžiausią įtaką BCĮ daro žaliavos ir jų naudojamas kiekis produktui gaminti. Todėl pieno maišelis, kaip mažiausiai išteklių naudojantis produktas, turi menkiausią poveikį aplinkai.  

Stiklinis, plastikinis ar aliuminis?

Apsirūpinus pienu ir nutarus įsigyti dar kokio gėrimo, lentynoje tenka rinktis tarp stiklinio ar plastikinio butelio ir aliuminio skardinės. Kuri iš šių pakuočių mažiausiai kenkia aplinkai?  

Yra atlikta nemažai lyginamųjų skirtingų gėrimų pakuočių BCĮ. Jų rezultatai dažnai labai specifiniai ir sunkiai pritaikomi lyginant kad ir to paties tipo pakuotes. Kiekviena įmonė tarą gauna iš įvairių tiekėjų, kurie ją gamino iš skirtingose vietose gautų žaliavų. Į visa tai reikia atsižvelgti, norint apskaičiuoti pakuotės žaliavų ir galutinio produkto gabenimo sukeltą žalą. Visgi suvienodinus transportavimo atstumus ir palyginus Lietuvoje išpilstytų gėrimų pakuotes, galima rasti ir bendrų bruožų, gairių, kuriomis vadovaujantis ir reikėtų rinktis vieną ar kitą pakuotę.

Lyginant stiklinį butelį ir aliuminio skardinę, svarbiausias vaidmuo atitenka svoriui – stiklinis butelis sveria 11 kartų daugiau nei skardinė. Šis svoris turi didelę reikšmę skaičiuojant išmetamąsias dujas ir sunaudotą kurą, kol  tuščia tara pristatoma į gamyklą ar išvežiojamas galutinis produktas. Dėl didelio taros svorio gėrimai stikliniuose buteliuose „yra atsakingi“ už 1,4 karto didesnę šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją nei aliuminio skardinės. O palyginus jau tuščių butelių ir skardinių išvežimą perdirbti, stiklinius butelius vežantis sunkvežimis išskirs 11,3 karto daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų negu sunkvežimis, vežantis aliuminio skardines.

Nors aliuminiui kasti, gryninti, gaminti ir transportuoti, skardinėms formuoti reikia gerokai daugiau energijos negu stikliniam buteliui, aliuminio skardinė visgi daro mažesnį poveikį aplinkai. Kad ir kaip tai prieštarautų intuicijai, svarbiausi šią išvadą lemiantys rodikliai yra svoris ir perdirbimas. Vienodos talpos aliuminio skardinės (15 gramų) gamybai reikia daug mažesnio žaliavų kiekio negu stiklinio butelio (170 gramų) gamybai. Todėl jei aliuminio gamyba reikalautų net ir dešimt kartų didesnių energijos sąnaudų negu stiklo gamyba, aliuminio skardinės vis tiek darytų mažesnę žalą gamtai dėl mažo sunaudojamų žaliavų kiekio.

Visgi įtraukus į analizę perdirbimo fazę, rezultatai gali kardinaliai pasikeisti. Jei stiklinė gėrimo tara nėra superkama, ji atiduodama perdirbti. Tikslių duomenų apie antrinių žaliavų surinkimą konteineriniais nėra, o naudojami rūšiavimo konteineriai neleidžia atskirti skirtingos spalvos stiklo. Skirtingos spalvos reiškia skirtingas naudojamas priemaišas, todėl toks stiklo mišinys laikomas antrarūšiu ir dažniausiai naudojamas kelių dangoms ar cemento mišiniams gaminti. Tik išrūšiuotam pagal spalvas stiklui lemta vėl atgimti buteliais ar stiklainiais. Perdirbtas stiklas leidžia sutaupyti iki 30 proc. energijos. Visgi stiklo gamyboje naudojamos medžiagos – kvarcinis smėlis, soda ir klintys – yra palyginti pigios, todėl dažnai stiklo gamintojai tiesiog įmaišo tam tikrą kiekį sutrintų stiklo duženų. Kuo daugiau naudojama stiklo atliekų, tuo daugiau energijos sutaupoma ir tuo mažiau anglies dvideginio išskiriama į atmosferą.

Aliuminio perdirbimas, kaip jau minėta, yra labai svarbus, nes leidžia sutaupyti net iki 95 proc. energijos, reikalingos jo kasybai, gryninimui ir gamybai. Be to, perdirbant, aliuminio kokybė neprastėja, todėl jį galima perdirbti neribotą kiekį kartų. Kadangi gyventojų išmestos skardinės ar kitos pakuotės kelias dėl sudėtingos apskaitos Lietuvoje neaiškus, tenka griebtis paskutinio šiaudo – pakuotės svorio. Stiklinis butelis, būdamas daugiau nei 11 kartų sunkesnis už aliuminio skardinę, sunaudoja žymiai didesnį žaliavų kiekį. Todėl nors 1 kg aliuminio skardinės žaliavų ruošimas reikalautų didesnio energijos kiekio negu 1 kg stiklo ruošimas, dėl mažo aliuminio žaliavos kiekio naudojamo skardinės gamyboje, aliuminio skardinė yra geresnis pasirinkimas, renkantis aplinką tausojančią pakuotę, jeigu tikėtume, kad surenkamo aliuminio kiekis didelis.

O kaip dėl superkamos stiklo taros? Stiklinis butelis pakartotinai panaudojamas vidutiniškai 20-30 kartų. Lyginant vienkartinį butelį su daugkartiniu, paaiškėjo, jog pastarojo naudojimas mažiau teršia atmosferą anglies dvideginiu, sunaudoja mažiau energijos ir susidaro mažiau atliekų. Visgi pakartotinio naudojimo stiklinis butelis vandens tarša ir sunaudotos energijos kiekiu nusileidžia perdirbamai aliuminio skardinei. Dar viena įdomi detalė: atsižvelgiant į naudojamą energijos kiekį ir poveikį aplinkai, daugkartinio naudojimo plastikinis (PET) butelis būtų geresnė alternatyva stikliniam buteliui. Daugkartinio naudojimo tara prieš pakartotinį naudojimą turi būti transportuojama ir išplaunama. Vandens išteklių naudojimas yra svarbi BCĮ dalis. Vandens kiekis, reikalingas išplauti superkamus butelius, yra daug mažesnis nei gaminant naują stiklinį butelį. Kaip parodė Danijos Aplinkos apsaugos agentūros atliktas gėrimų pakuočių BCĮ, daug kartų naudojamas stiklinis butelis suvartoja mažiau vandens nei vienkartinis stiklinis butelis ar aliuminio skardinė.

O kaip plastikinis gėrimų butelis? Plastiko gamyba, palyginti su stiklo ar aliuminio gamyba, yra daug paprastesnis procesas, reikalaujantis žemesnių energijos kaštų dėl neaukštos lydymosi temperatūros.  Be to, plastikinio butelio talpa pranoksta kitų rūšių butelius net kelis kartus. Todėl norint įsigyti tą patį skysčio kiekį reikėtų pirkti kelis stiklinius butelius ar skardines. Jų pakuočių gamybai sunaudotų žaliavų kiekis ir transportavimo tarša tuomet gerokai pranoktų plastikinio butelio kaštus. Atrodytų, plastikinis butelis yra neabejotinas lyderis. Tačiau nepamirškite paskutinės BCĮ fazės – pakuotės išmetimo.

Ką pasirinkti?

Renkantis pieno pakuotę, kaip ir bet kurią kitą, svarbiausia yra panaudotų išteklių kiekis ir jų tolesnis likimas išmetus. Kartono daugiasluoksnė pakuotė, ypač ta, kurioje naudojama aliuminio folija (pvz., Tetra Pak), yra sunkiai perdirbama ir naudoja daug skirtingų išteklių, todėl turi neigiamą poveikį aplinkai. Iš plastikinių pakuočių, nors ir menkai perdirbamas, geriausiai pasirodė plastikinis maišelis. Jo mažas svoris lemia nedidelį gamybai reikalingų žaliavų kiekį, mažesnę transportavimo žalą bei nedaug vietos sąvartyne. Visgi tikrai aplinka besirūpinančiam žmogui siūlytume pakartotinai naudoti plastikinį butelį ir pirkti pieną tiesiogiai iš ūkininko: mažesnės transportavimo sąnaudos, butelio ilgaamžiškumas, be to, apsauga nuo susižeidimo šukėmis.

Gėrimų lentynoje šiek tiek daugiau painiavos. Kitaip nei pienas, gėrimai skirtingose pakuotėse atkeliauja iš tolimiausių pasaulio kraštų. Todėl kiekvienam iš jų reikėtų skirtingos būvio ciklo analizės. Aptariant Lietuvoje gaminamus gėrimus, vienkartiniai stikliniai buteliai dėl didelių žaliavų sąnaudų, didelio svorio ir abejotino perdirbimo, pasirodė kaip labiausiai kenkianti aplinkai pakuotė. Plastikiniai buteliai dėl didelės talpos ir taip sutaupytų išteklių bei mažų transportavimo sąnaudų lenkia vienkartinius stiklo butelius ir skardines, nors jų galutinė baigtis nėra aiški. Deja, daugkartinio naudojimo plastikiniai buteliai Lietuvoje vis dar yra svajonė, todėl nugalėtoju tampa daugkartinio naudojimo stiklo butelis. Jo gamyba reikalauja daug žaliavų, dėl didelio svorio transportavimo tarša taip pat didelė, jiems plauti naudojamas vanduo ir energija, tačiau dėl pakartotino panaudojimo (iki 30 kartų) ir efektyvaus, net 90 proc. siekiančio surinkimo pakartotinam naudojimui, jie yra mažiausiai aplinką veikianti gėrimų pakuotė. Pabaigai, siūlytume vartoti ir pirkti kuo mažiau gaiviųjų gėrimų, verčiau gaminti savus ar gerti pilstomą produkciją.