Arnas Stučinskas, UAB Online media, 2012 m. gegužė

Pamirštame, kad rūšiuojamos ir maisto atliekos

Lietuvoje per metus į sąvartynus nukeliauja apie 1 mln. tonų mišrių atliekų. Antrinės žaliavos – stiklas, plastikas ir popierius – sudaro 35 proc. šio kiekio. Nors apie šių atliekų rūšiavimą daug kalbama, o infrastruktūra jau nemažai pažengusi, rezultatai rodo vis dar didelį žmonių abejingumą – išrūšiuojama atliekų dalis tėra vos 6 proc. Tačiau rūšiuojamos turi būti ne tik antrinės žaliavos, bet ir biologiškai skaidžios. Pastarųjų dalis sąvartynuose dar didesnė – 44 proc. Idealiu atveju, jeigu būtų surūšiuojamos ir perdirbamos visos tam tinkamos atliekos, į sąvartynus per metus nukeliautų tik apie 0,2 mln. tonų, t. y. penktadalis dabartinio mišrių atliekų kiekio.

Didžiausią dalį žmonių generuojamų biologiškai skaidžių atliekų sudaro maisto produktai. Biodegraduojančių atliekų kategorijai taip pat priklauso sodo atliekos, užterštas ar netinkamai perdirbtas popierius bei kartonas ir panašiai. Šiuo metu įstatymai įpareigoja bioskaidžias atliekas rūšiuoti tik prekybos centrus, kavines, restoranus ir kitus maisto pramonės dalyvius. Tačiau pagal Europos Sąjungos reikalavimus, 2020 metais Lietuvos sąvartynuose tokių atliekų, lyginant su 2000 metais, turėtų sumažėti 65 proc. Norint to pasiekti, reikia, kad rūšiuoti pasiryžtų kiekvienas žmogus, puoselėdamas ne tik antrinių žaliavų, bet ir maisto atliekų rūšiavimą.

Kas lemia maisto atliekų rūšiavimo įpročius?

Pasak planuojamo elgesio teorijos, žmogaus elgesį nulemia ketinimas. Todėl kuo jis tvirčiau apsisprendęs rūšiuoti atliekas, tuo didesnė tikimybė, kad jis pradės taip elgtis. Tokį ketinimą lemia trys faktoriai: požiūris į tam tikrą elgesį (kaip emocinis santykis: „Manau, kad maisto atliekų išskiriamos biodujos teršia mano aplinką”), mūsų normos (socialinis spaudimas, atsiradęs iš žinojimo apie aplinkinių lūkesčius: „Mūsų mieste ir visoje Europos Sąjungoje skiriamas vis didesnis dėmesys bioskaidžių medžiagų perdirbimui”) ir elgesio sudėtingumo numatymas („Jeigu pradėsiu rūšiuoti maisto atliekas, turėsiu daug vargo su jų nešiojimu iki tam skirtų talpų”).

Tačiau kalbant apie maisto atliekų tvarkymo įpročius, galima išskirti dar kelis į elgesio teoriją neįeinančius faktorius: moralines normas („Rūšiuoti maisto atliekas yra teisinga”), pasekmes („Lietuvos sąvartynuose šiukšlių kiekis gali sumažėti 80 proc.”) ir perdirbimo infrastruktūros netobulumo suvokimą (apie maisto atliekų perdirbimo infrastruktūrą ) arba įsitikinimą, kad, pavyzdžiui, „Vis tiek visos surūšiuotos atliekos nukeliauja į tą patį sąvartyną.”

Naujausi atliekų perdirbimo tyrimai atskleidė, kad svarbiausias faktorius, lemiantis neigiamus vartotojų įpročius, yra elgesio sudėtingumas. Tai rūšiuoti trukdančios aplinkybės, pavyzdžiui: įdedamos pastangos, perpildytos kaupimo talpos (kompostavimo konteineriai, šiukšliadėžės ir kt.), blogas pasiekiamumas ir įvairūs kiti nepatogumai. Patogesne rūšiavimo infrastruktūra turėtų pasirūpinti valdžia, savivaldybės atstovai.

Vis dėlto vien sudėtingumo problemos sprendimas nepriverstų žmonių rūšiuoti maisto atliekas, nes reikia veikti visus anksčiau paminėtus faktorius. Viena efektyviausių priemonių yra visuomenės informavimas, kurį inicijuoti gali tiek valdžia (visuomenėje), tiek kiekvienas asmuo (savo pažįstamų rate).

Efektyvus informavimas – tik tinkamu metu

Remiantis psichologiniais tyrimais, neutraliai arba neigiamai į buitinių atliekų perdirbimą žvelgiantys žmonės dažniausiai nesuvokia, kad jų žinios apie šiukšlių tvarkymą yra per menkos. Jie jaučiasi gerai informuoti, tačiau į rūšiavimą žvelgia įtariai. Šių žmonių įsitikinimus galėtų paveikti nauja informacijaarba naaujas jos pateikimo būdas.

Vadinasi, reikia keisti informacijos pateikimo būdus, atsižvelgiant į skirtingas visuomenės grupes. Palankius įsitikinimus turintys žmonės linkę siekti žinių, kurios jiems padėtų žengti toliau ir keisti savo įpročius. Tačiau informacija, kuri skirta keisti žmogaus požiūrį, tikriausiai liks visai nepastebėta tokioje namo bendrijoje, kurioje nereikalaujama atsakingai elgtis su šiukšlėmis.

Pagrindinė įpročių keitimo sąlyga – tai suvokimas, kad esamas elgesys yra nederamas ir kad yra tinkamas būdas. O galimybių iš tiesų yra, nes bioskaidžių atliekų tvarkymo sistemai sukurti Aplinkos ministerija yra paskirsčiusi 450 mln. litų ES Sanglaudos fondo paramos. Vykdomi projektai ir po truputį miestuose prie daugiabučių ima dygti specialūs konteineriai. Pavyzdžiui, Šiauliuose tokius projektus vykdo ŠRATC, Kėdainiuose – UAB Skongalis . Kai kuriuose miestuose kompostavimo konteineriai išduodami nemokamai.

Kompostavimo konteinerių galima gauti nemokamai.

Naujo įpročio atsiradimas paprastai susideda iš kelių etapų. Kiekviename iš jų reikalinga vis kitokia parama, o tuo pačiu ir skirtinga informacija. Tikėtina, kad maisto atliekų perdirbimo būtinumu įsitikinę žmonės nesibodės ir tolesnių elgesio pakitimų. Jiems neefektyvi informacija, skirta keisti požiūrį. Tačiau šiuos žmones motyvuotų žinios apie tai, kaip panaudojamos jų išskirstytos augalinės ar gyvulinės kilmės maisto atliekos, kaip vertinami vietiniai maisto atliekų tvarkymo pasiekimai arba kokia yra reali tokio elgesio nauda aplinkai.

Todėl siekiant saugoti gamtos išteklius ir išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, tikslinga siekti skirtingos informacijos perdavimo skirtingoms žmonių grupėms, atsižvelgiant į jų esamus maisto atliekų tvarkymo įpročius.

Pradžia – ketinimas, pabaiga – įprotis

Žmonių apsisprendime rūšiuoti svarbiausi yra – noras ir įprotis. Kartojant rūšiavimo veiksmus atsiranda įprotis. Kuo jis stipresnis, tuo mažiau reikia pastangų, nes veiksmai tampa automatiški. Tuo pačiu žmogų mažiau veikia ir kiti faktoriai – negatyvi socialinė įtaka, įvairūs lūkesčiai ir panašiai. Negana to, mažėja ir priklausomybė nuo tokių smulkių aplinkybių, kaip praktinės kliūtys atlikti rūšiavimo veiksmus. Vadinasi, kuo tvirtesnis įprotis – tuo mažiau svarbus noras, arba ketinimas, nes mažiau svarbios jo sudedamosios dalys.

„Mintys virsta ketinimais. Ketinimai skatina veiksmus. Veiksmai kuria įpročius. Įpročiai formuoja charakterį. O charakteris lemia mūsų likimą”, – sakė žymus teologas Tryon Edwards. Grįžtant prie maisto atliekų, reikia pasakyti, kad kiekvienas turi atrasti sau patogiausią jų tvarkymo būdą. Tai darykite atsižvelgdami į savo galimybes bei į jūsų mieste vykdomus projektus. Taip pat

remkitės kitų pavyzdžiu. Jeigu jūs jau esate pasirengęs keisti savo įpročius ir pradėti rūšiuoti maisto atliekas, neužmirškite kelių taisyklių:

• Ugdykite vienu metu tik po vieną maisto atliekų tvarkymo įprotį, nesigriebkite utopinio tikslo (pvz., nuo šiol į buitinių atliekų konteinerį nepateks nė gramo bioskaidžių atliekų) ir nesiekite savo elgesį pakeisti kardinaliai iš karto.
• Įsitikinkite maisto atliekų rūšiavimo ir perdirbimo teisingumu, kad galėtumėte tiek sau, tiek kitiems motyvuoti savo laikyseną. Iki galo išsiaiškinkite, kaip skirstomos maisto atliekos ir kaip vėliau realizuojamos.
• Pasistenkite susikurti tokią sistemą, su kuria maisto atliekų tvarkymas netrukdytų kasdieniame gyvenime, jis lengvai prigytų, o veiksmai taptų automatiški.

Nuotraukos : http://audiovisual.europarl.europa.eu/