Apie slaptą sekimą

Slapto sekimo teisėtumas priklauso nuo konkrečios situacijos, kurioje naudojama sekimo įranga. Pvz., kokia įranga naudojama, ją naudoja fizinis ar juridinis asmuo, kokiu tikslu, ar asmuo, kurio atžvilgiu tokia įranga naudojama, yra apie tai informuotas ir pan. Priklausomai nuo to, skiriasi taikytini teisės aktai.

Asmeniui, neteisėtai naudojančiam sekimo įrangą, gali kilti baudžiamoji, administracinė ir (ar) civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso[1] 9 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už neteisėtą elektroninių duomenų perėmimą ir panaudojimą (198 straipsnis); asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimą (166 straipsnis); neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (167 straipsnis); neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą (168 straipsnis). Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta atsakomybė už asmens duomenų tvarkymą pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (toliau – ADTAĮ) (21414 straipsnis); duomenų subjekto teisių, numatytų ADTAĮ, pažeidimus (21416 straipsnis); Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme numatyto asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos pažeidimus (21423 straipsnis), pavyzdžiui, dėl ryšio konfidencialumo neužtikrinimo. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas užtikrina teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą (2.23 straipsnis). Priklausomai nuo to, koks pažeidimas padarytas, asmuo turi kreiptis į policiją, Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ar teismą.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Atsižvelgiant į tai, administracinė atsakomybė nekyla dėl asmeniniais poreikiais tvarkomų duomenų rinkimo (pvz., sutuoktinio, vaikų, kitų asmenų stebėjimo). Tokiu atveju žmogaus teisė į privatų gyvenimą yra užtikrinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu.

Tuo atveju, kai asmens duomenis renka juridinis asmuo arba fizinis asmuo ne asmeniniais tikslais, taikomos ADTAĮ nuostatos. Asmens duomenų tvarkymas (įskaitant rinkimą) laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių reikalavimus, t. y. asmens duomenys tvarkomi esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam iš ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytų teisėto tvarkymo kriterijų (pvz., duomenų subjektas duoda sutikimą; duomenis reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni), o tvarkant ypatingus asmens duomenis (pvz., susijusius su asmens sveikata, lytiniu gyvenimu) – esant nors vienam iš ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatytų teisėto tvarkymo kriterijų (pvz., duomenų subjektas duoda sutikimą). Tuo atveju, jei nėra nė vieno iš asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų ir teisėto asmens duomenų tvarkymo tikslo, asmens duomenys negali būti tvarkomi.

Taigi, ar sekimo priemonė yra naudojama teisėtai, priklauso nuo konkrečios situacijos.

Aktuali teismų praktika

Dėl privataus gyvenimo teisinės sampratos

Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012 nurodoma, kad „Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. <...>Nagrinėjama yra šeimos byla, kurioje kilęs ginčas dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, ir įrodinėjimo dalykas (faktinės aplinkybės) šioje byloje susijęs su duomenimis ir faktais apie šalių šeimos gyvenimą, jų elgesį šeimoje (santuokoje) bei sutuoktinio pareigų pažeidimą, kuriuos apima žmogaus teisė į privatumą. Tokiose bylose, siekiant apsaugoti teisę į privatumą, įstatymas netgi įtvirtina teismo posėdžių viešumo principo išimtį (CPK 9 straipsnio 1 dalis, 379 straipsnis), taip iš esmės deklaruojant, kad teisė į privatumą nėra absoliuti ir kad jose proceso dalyviai, įrodinėdami savo reikalavimus bei atsikirtimus, gali remtis atitinkamais duomenimis apie privatų žmogaus gyvenimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybe.  Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1406/2002, išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, jog niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą; ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais; asmens tikėjimasis „būti paliktam vienam“ šiuo atveju priklauso nuo paties asmens siekimo, kad tai, kas susiję asmeniškai su juo, nebūtų prieinama kitiems asmenims, kai jis turi kontaktų su kitu asmeniu.“

Dėl stebėjimo GPS priemonėmis

Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013 nurodoma, kad „Kasaciniame skunde teigiama, kad GPS įrangos įmontavimas į automobilį „Renault Megane“ laikytinas teisėtu, nes automobilis kaltininkui ir nukentėjusiajai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 167 straipsnį lemiamą reikšmę turi ne automobilio nuosavybės teisės, o tai, kad nurodyta tame automobilyje įmontuota įranga pasinaudota siekiant rinkti informaciją apie nukentėjusiąją, kuri juo naudojosi. Būtent gana ilgai (mažiausiai apie tris mėnesius) N. Z. sekė A. N. Z., nežinojusios apie įrangą, judėjimo automobiliu maršrutą. Stebėjimas GPS priemonėmis pagal pobūdį skiriasi nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo priemonių, kurios atskleidžia daugiau informacijos apie asmens elgesį, mintis ar jausmus ir dėl to gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Vis dėlto sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas naudojant GPS įrangą gali apriboti asmens teisę į privatumą, juolab kai tokia informacija panaudojama darant asmeniui tam tikrą poveikį, nagrinėjamu atveju – jį terorizuojant (mutatis mutandis Uzun v. Germany, No. 35623/05, judgment of 2 September 2010).

Dėl pasiklausymo įrenginių

Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013 nurodoma (kalbant apie pasiklausymo įrenginio įmontavimą darbuotojų grimo kambaryje), kad „Teisėjų kolegija pažymi, kad privatus gyvenimas gali apimti profesinę veiklą ir santykius su kitais asmenimis, vykstančius už asmens namų ar privačių patalpų ribų. Tam tikri privatumo lūkesčiai egzistuoja ir darbo vietoje, taip pat tuo atveju, kai bendrauja keli žmones (Köpke v. Germany, No. 420/07, decision of 5 October 2010). Nagrinėjamoje byloje N. Z. daugiau kaip savaitę laikė įrengęs grimo kambaryje pasiklausymo įrangą ir slapta klausėsi nukentėjusiosios ir kitų asmenų pokalbių. Nukentėjusioji ar kiti asmenys negalėjo numatyti, kad jų pokalbių klausosi tuo metu nedalyvavęs asmuo, nes apie tai niekaip nebuvo informuoti. Visiško viešumo nesuponuoja ir patalpa, kurioje vykusių pokalbių klausytasi, – tarnybinis, tik darbuotojams skirtas grimo kambarys. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje konkretus pokalbių, kurių slaptai klausytasi, turinys veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiksmai peržengė įprastai priimtino sutuoktinių bendravimo ir rūpinimosi vienas kitu ribas. Santuokos sudarymas savaime nereiškia besąlygiško sutuoktinių tarpusavio privatumo panaikinimo, taigi ir vieno sutuoktinio teisės kontroliuoti kito sutuoktinio santykius su išoriniu pasauliu. Nagrinėjamoje byloje N. Z. rinko tokio pobūdžio informaciją apie nukentėjusiąją, kuri paprastai laikoma asmens privatumo dalimi, nors savaime nėra intymi. Pažymėtina, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes tai buvo daroma nesiekiant jokio teisėto tikslo, kuris galėtų pateisinti Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą. Informacija apie A. N. Z. rinkta asmens terorizavimo kontekste, vadovaujantis teisės ir moralės požiūriu nepriimtinu sutuoktinių teisių ir pareigų supratimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio skundo argumentą dėl sutuoktinio neištikimybės įrodinėjimo civilinio proceso tvarka ir pabrėžia, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes N. Z. savo veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 167 straipsnį, iš esmės nesiejo su įrodymų skyrybų bylai rinkimu. Priešingai, nuteistasis duodamas parodymus viso baudžiamojo proceso metu šiuos veiksmus grindė rūpinimusi žmona, siekiu nepriklausomai nuo sutuoktinės norų išsaugoti šeimą ir panašiais motyvais. Taigi renkant informaciją ne tik nesiekta įgyvendinti savo procesines teises, bet, priešingai, siekta sutrukdyti tai padaryti nukentėjusiajai. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004). Nagrinėjamoje byloje panaudotos informacijos rinkimo priemonės, rinkimo mastas ir trukmė artimesni būtent tokiai veiklai. Atsižvelgdama į aiškiai išsakytus nukentėjusiosios lūkesčius dėl didesnio privatumo santykiuose su sutuoktiniu, kaltininko panaudotas slaptam informacijos rinkimui pritaikytas technines priemones, gana ilgą slapto informacijos rinkimo trukmę ir sistemingumą, į tai, kad informacija buvo renkama neturint jokio tai pateisinančio tikslo ir buvo naudota nukentėjusiajai terorizuoti, teisėjų kolegija laiko, kad N. Z. veiksmai buvo pakankamai pavojingi, pažeidė A. N. Z. privataus gyvenimo neliečiamumą ir pagrįstai įvertinti kaip neteisėtas informacijos apie jos privatų gyvenimą rinkimas BK 167 straipsnio prasme.

Dėl pokalbio fiksavimo

Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002 nurodoma (kalbant apie skolininko ir kreditoriaus telefoninį pokalbį (dėl jų sudarytos sutarties), vykusį ne privačioje jų valdoje), kad „Ar konkrečioje situacijoje toks informacijos rinkimas laikytinas asmens privatumo pažeidimu, ar pateisintinas ir privatumas negintinas, priklauso taip pat nuo: panaudotų fiksavimo būdo, priemonių, užfiksuotos informacijos panaudojimo tikslo. Buitinių neprasiskverbiančio pobūdžio priemonių naudojimas informacijos fiksavimui, kuri pagal skolininko elgesį – laisvą dalyvavimą pokalbyje viešoje vietoje, - yra prieinama įrašymui buitiniame lygmenyje, nerodo ketinimo pažeisti asmens privatumą tokiose srityse, kurias asmuo ketintų slėpti nuo kitų, tuo labiau nuo dalykinio partnerio. Pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis nevertintini, kaip nukreipti specialiai asmens privatumui pakenkti. Įrašomos informacijos apimtis kartais gali rodyti, kokiu mastu asmuo vykdo veiklą, galinčią pažeisti kito asmens teises. Jeigu asmuo nevykdo sekimo ar stebėjimo veiklos, o fiksuoja pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais pagal sutartį, tai pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis gali rodyti, ar asmuo ketina pažeisti asmens privatumą ir išgautu rezultatu naudotis ne pagal paskirtį. Jeigu įrašą siekiama panaudoti viešame teismo posėdyje pažeidžiamoms teisėms ginti, kaip įrodymą, ir tik tokiu tikslu jis padaromas ir naudojamas, tai išvardytų aplinkybių visuma leistų daryti išvadą, kad fiksuojančio pokalbį asmens veiksmai buvo grindžiami jo siekimu ginti pažeistą teisę, o garso įrašo darymas aiškinamas tik būtinumu geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą.“

 


[1] Pastaba. 2016-04-01 įsigalios Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas.