Žurnalistiniai tyrimai

2012 04 16

Kaip ištrūkti iš pusfabrikačių pasaulio? (Magdalena Protaitė)

Magdalena Protaitė (Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų jaunųjų žurnalistų studija)

Skubame, lekiame, nuolat būname „užsivertę" darbais ir zyziame, kaip mums trūksta laiko. Jo trūksta netgi tam, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai įprasta, kasdieniška, pavyzdžiui, valgymui. Sakytum, anokia čia problema - Lietuvoje badmečio lyg ir nėra, taigi maistas daugeliui nėra tas klausimas, dėl kurio reikėtų pernelyg sukti galvą. Ir būtent tas galvos nesukimas yra didžiulė problema. Skiriame dėmesio įvairiausiems, deja, ne visad naudingiems dalykams, pamiršdami tai, kas išties svarbu. Maisto vartojimas - viena iš būtiniausių sąlygų žmogui išlikti. Mes, žmonės, žinome tai, bet kokia nauda? Mūsų gyvenimas virto vienu dideliu pusfabrikačiu. Galima ieškoti problemos ištakų tokiose žmogiškose savybėse kaip tinginystė, abejingumas, galų gale - nemeilė sau. Prie reikiamo darbo galime sėdėti valandų valandas iki išnaktų, o pavalgymui skirsime vos dešimt minučių. Iš tiesų, sunku rasti žmogų, kuris prie pietų stalo užsiimtų vien tik valgymu. Juk bevalgant galima nuveikti daug „darbų" : pasitikrinti elektroninį paštą, pažiūrėti, kaip laikosi veidaknygės draugai, paskaityti naujienas. Kas būna, kai veiki du svarbius dalykus vienu metu? Atsakymas - vienas jų tampa ne toks svarbus. Ir savęs, šešiolikmetės moksleivės, nerodau kaip pavyzdžio. Skubant pasitaiko ir pusgaminių, per vakarėlius gausu traškučių, gazuotų gėrimų ir kito šlamštmaisčio. Bet nė nemėginu teisinti savęs ir savo bendraamžių. Turiu kelias versijas, kodėl mūsų, vaikų ir paauglių, mityba šiandien yra būtent tokia. Tuo norėtųsi atkreipti tų žmonių, kurie rūpinasi jaunųjų piliečių maitinimu, dėmesį.

Mama neruošia penkių patiekalų

Būna, kad paauglystėje kuo nors labai susidomi: kultūra, religijomis, garsių žmonių biografijomis. Viskam tampi labai imlus, pradedi žavėtis netgi tais dalykais, kurie iš pradžių atrodo nesuprantami. Savo aplinkoje daugelis rastume žmonių, besidominčių ar užsiimančių joga, nevalgančių mėsos ar apskritai gyvulinės kilmės produktų, darančių „iškrovos dienas" ir taip toliau. Galbūt ir keistai skambės, bet maitinimasis - tai lyg atskira kultūros rūšis, būdas išreikšti save. Kai esi paauglys, toks noras tiesiog veržte veržiasi, todėl jaunųjų vegetarų, žaliavalgių ar bent apsimetančių tokiais, yra visai nemažai. (Beje, alkoholis ir kiti ypač nevertingi maisto produktai yra lyg protesto forma, noras išsiskirti, bet nė neverta kalbėti, kaip tai tuščia ir beprasmiška.) Tačiau valgyti taip, kaip nori, nėra lengva. Bene svariausia priežastis, kodėl sveikai maitintis nepavyksta - netinkami šeimos ir šalia esančiųjų valgymo įpročiai. Tai prasideda dar vaikystėje: „Petriuk, jei būsi geručiukas, tai gausi saldainuką". Petriukas gauna saldainuką, vėliau daug saldainukų, vis daugiau ir daugiau... Jis būna klusnus, o užaugęs žino, kad padaręs gerą darbą gali save kuo nors apdovanoti, net jei tas darbas tėra menkas darbiūkštis. Saldainiai - tik pradžia, paskui gresia šeimyninės picos, keturi didžkukuliai ir viso to užgėrimas kokiu nors skystu cukrumi, vadinamu kokakola. Iš tiesų, ką daryti, kai, pavyzdžiui, nenori kasdien valgyti mėsos, bet tavo šeimos nariams tai atrodo priimtina? Aišku, puiku, jei šeimoje yra prisitaikoma prie kiekvieno nario poreikių, bet, pripažinkime, kad taip yra ne visur. Ir kodėl norime, kad užaugtų ekologiškų vartotojų karta, kai jos nėra kam ugdyti?

Kodėl aš neinu į mokyklos valgyklą

Na, galime įsivaizduoti situaciją: namie negali maitintis taip, kaip nori. Kavinės - neįkandamos jaunuolio kišenei. Lieka kitas variantas pavadinimu MOKYKLOS VALGYKLA. Taip, viskas puiku, jei toje valgykloje iš tiesų galima pavalgyti: pigiai, skaniai, ir, labai svarbu, sveikai. Gerai, kai galima rinktis iš kelių patiekalų. Nuostabu, kai nevalgantiems mėsos valgykla turi ką pasiūlyti. O jei dar ir prekiauja vaisiais šalia šokoladukų ir guminukų! Manau, kad esant pasiūlai turėtų atsirasti ir paklausa.

Deja, kai kurių mokyklų maitinimo patalpos toli gražu nėra tokios, kuriose norėtųsi lankytis. Pavyzdžiui, aš mokausi paprastoje vidurinėje mokykloje, kurios valgykla, visų pirma, yra itin maža. Ten vienu metu susėsti prie stalų ir ramiai papietauti galėtų maždaug dvidešimt mokinių. Visi kiti paprasčiausiai netilptų. Dydis nėra pati didžiausia problema. Valgykloje maistas, iš esmės, yra tie patys pusgaminiai. Viskas prėska, neskanu. Ką nors perki tik „iš bėdos", kai reikia skubiai užpildyti skrandį. Būtent dėl valgyklų ne vienas vaikas išmoko maitintis netaisyklingai. Tiesa, buvo nemažai kalbėta apie tai, kad šlamštmaistis mokyklose uždraudžiamas. Taip, nebeliko bulvių traškučių, bet valgykloje tebematau lygiaverčių produktų: pašildytos picos, saldainiai ir šokoladukai. O štai, pavyzdžiui, kava aparatuose - tik miežinė. Kodėl tikros kavos negalėtų leisti gerti bent vyresnių klasių moksleiviams? Manau, kad kava yra mažesnė blogybė už saldumynus. Matau vienintelę išeitį - įsidėti maisto iš namų. Tuomet bent jau būsi garantuotas, kad valgai tai, kas yra bent kiek vertingiau už valgyklos siūlomą maistą...

Mokyklos valgyklos turėtų būti dažniau tikrinamos. Jei jau iškeliame problemą, neužteka apie ją vien tik kalbėti. Higienos normos, tiekiamas maisto asortimentas (nesmagu, kad šiame žodyje daug ironijos) valgyklose tiesiog privalo būti kontroliuojami reguliariai. Ir tikrinimas neturėtų būti tik „ant popieriaus". Mes, mokiniai, turėtume matyti realių pokyčių.

Kaip galima tai pakeisti?

Kaip žinome, vaikystė ir paauglystė yra būtent tas laikas, kuomet formuojasi įpročiai, kurie išlieka visą gyvenimą. Dažniausiai būna taip: jei būdamas jaunas neįpratai aktyviai gyventi ar sveikiau maitintis, labai abejotina, ar šitaip elgsiesi būdamas brandaus amžiaus. Iš tiesų, fizinis aktyvumas ir mitybos kokybė yra mūsų pačių pasirinkimo teisė. Šiais laikais daug girdime apie ekologiją, maisto priedus - ta informacija milžiniškais kiekiais skverbiasi į mūsų gyvenimą. Kiek straipsnių prirašyta, kiek laidų prikurta apie tai, kaip maisto priedai mus pražudys. Ar verta kelti tokią paniką? Juk pats žmogus renkasi, ką pirkti. Vis vien daugiausia žmonių maitinimosi prasme yra „aukso viduriuke", na, bent jau Lietuvoje. Mes, lietuviai, nors ir pamėgome greitąjį maistą, bet retas kuris šlemščia jį kasdien. Toks maitinimasis pas mus dar netapo, ir vargu, ar taps kultūros dalimi, kaip antai, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mūsų tauta ligi šiol šiuo požiūriu yra kiek kaimiška. Gerąja prasme. Valgome visai nemažai daržovių, vaisių, o sunkmetis į racioną sugrąžino kruopas. Taigi, padėtis nėra ideali, bet tuo pačiu jos negalėtume pavadinti katastrofiška.

Tačiau žmones reikia lavinti, šviesti sveikos gyvensenos klausimais. Tam, kad žinotume, kokie yra sveiko maitinimosi privalumai ir trūkumai. Kad galėtume laisvai pasirinkti, kaip norime gyventi. Švietimas turėtų prasidėti nuo vaikų darželių, vėliau ir mokyklų. Manau, kad mokyklose galėtų vykti paskaitos apie sveiką gyvenimo būdą. Ir tegul pasakoja ne vien apie tai, kokį maistą turime valgyti. Juk tai - lyg atskira filosofija, kultūros rūšis. Tegul moko apie tai, kad bet kokį dalyką gyvenime lemia mintys, požiūris. Neužtenka vaikui tiesiog pasakyti: „Bulvių traškučiai yra nesveikas maistas." Iškart kils klausimai: kodėl nesveikas? Kas nutiks man, jei tai valgysiu? Ir į šiuos klausimus turi būti aiškiai atsakyta. Tam, kad ateityje žmogus sąmoningai žinotų ir suvoktų, kodėl ir ką verta dėti ant savo stalo. Maitinimasis turi tapti savotišku ritualu, o ne paskubomis atliekamu veiksmu.

Atgal 0

Rašyti komentarą